Šio scenarijaus pavadinimas skamba kaip provokacija – argi mirtis būna graži? Tekstas gali pasirodyti padrikas, tačiau ar mūsų gyvenimai nėra padriki? Tik mirtis ne tokia – ji labai konkreti. Savo mirtį galim suvokti aiškiau, nei įvertinti savo gyvenimą, o štai garsaus artisto-kinematografininko mintis-mirtis jį sumontuoja.

Autorius

(Scenarijaus ištrauka)

Vilnius. Naktis. Vaidas į šonus ištiestomis rankomis, lyg balansuodamas aukštyje, žingsniuoja balta kelią skiriančia linija. Pastebėjęs dideliu greičiu lekiantį automobilį, staiga išbėga į gatvę, iššoka į jos vidurį ir atsistoja kryžiumi. „Porsche“ greitai sustoja už kelių metrų nuo jo.

Ne pagrindinė Senamiesčio gatvė. Ankstyvas rytas. Trys kokių 8-erių metų berniukai – Vaidas, Tomas ir Kastis. Vienas nešasi kastuvą, kitas – kartoninę dėžę.
Miško lopinėlis. Vaidas iškasa duobę. Visi susikaupę ir nesikalba tarpusavyje. Dar kartą žvilgteli į katės kūną dėžėje. Paskutinis mostas kastuvu. Viskas baigta.
Jie greitai pasišalina iš miško. Veiduose įsirėžia pirmasis susidūrimas su mirtimi.
Du iš jų – berniukų choro „Ąžuoliukas“ repeticijoje, kuriai vadovauja Vytautas Miškinis.
– Dabar patikrinsim balsus. Pradedam. Nuo viršaus. Pradėk! – mosteli ranka jis.
Berniukų veidai stambiu planu – vienas, kitas, trečias… Kiekvienas iš jų pakartoja tas pačias natas.
Repetuojamas vienas iš Miškinio kūrinių. Visi dainuoja, išskyrus Vaidą ir Tomą.
Mokykla. Klasė. Kastis matematikos pamokoje. Jis rašo skaičius ant lentos. Vieni mokiniai užsirašinėja, kiti stebi sprendžiamą uždavinį. Epizodas klasėje trunka tiek laiko, kiek iš tikrųjų prireiktų uždaviniui išspręsti.
Mokyklos kiemas. Pertrauka. Vieni rūko, kiti vaikšto, treti stadione daro atsispaudimus.

Vilnius. Vakaras. Vaidas (35 m.) žengia ant šaligatvio. Skausmas veide. Jis sustoja. Nusiauna dešinįjį batą – koja visa nusėta kraujuojančiomis nuospaudomis.

Vaiką apsupa įvairaus amžiaus moterys:
– Kokia maža pėdutė! – šūkteli viena iš jų.
– Tikrai! Kokia maža! – panašiai kartoja ir kitos, iš rankų į rankas perduodamos berniuką puošiančius drabužėlius.

Vilnius. Gatvė. Priešais Vaidą eina Kastis (su juodais akiniais), lydimas pagyvenusios moters, savo motinos. Jie prasilenkia, beveik susiliesdami. Vaidas sustoja, atsigręžia ir žvilgsniu nulydi Kastį.

Kavinė. Staliukus apsėdę lankytojai. Stambus Vaido veido planas. Pašnekovo veidas nerodomas. Girdime jų pokalbio nuotrupas:
Vaidas:
– Be akinių geriau – mažiau klaidini.
– Tikrai?
– Na, užsidėk. Matai – nepažįstu tokio.
– Ir tavosios nepasikeitusios – švyturiuoja.
– Mačiau Kastį. Motina vedėsi. Net susilietėm… Nedrįsau užkalbinti. Ką aš jam pasakyčiau?
– Na, taip…
– Ginklas rankose…
– Čia vieša versija. Šovėsi.
– Kaip tai?
Rodomas sukrėsto Vaido veidas.
– Persišovė smilkinį. Kulka pralėkė ir nutraukė akių nervus. Operuojant dar buvo šansų išgelbėti vieną akį, ir pats Kastis tuo tikėjo – kad nors viena akim matytų.
– Bet visgi šovėsi… – ištaria Vaidas po ilgos pauzės.

Stambus Vaido veido planas.
Beprasmiškai kartojamas ankstesnis Vaido ir Kasčio su motina prasilenkimo epizodas, tik stambesnis Kasčio veido planas.

Kambaryje Kastis ir Vaidas. Abu veidais į langą. Už stiklo, tolumoje, medžiai. Abu ilgai tyli.

Kastis:
– Matai tą medį? Jis man primena augusį mūsų stadione.
Vaidas atsisuka į Kastį. Tas nusišypso:
– Aš tiesiog prisimenu… Dabar man tenka prisiminti…

Kiemas priešais namą. Vaidas išeina pro duris. Pasižiūri į spiginančią saulę. Iš vidinės kišenės išsitraukia akinius, tokius kaip Kasčio. Užsideda. Nutolsta gatve.

Reklamos agentūra. Vaido darbo kabinetas. Ant sienų kabo įvairūs plakatai, tarp jų – vienas iš „Porsche“ modelių. Vaidas pasilenkęs prie kompiuterio renka kažkokį tekstą.
Kitame kadre Vaidas tarp kolegų. Garsiai bendrauja, rūko, juokiasi.
Vėlyvas metas. Vaidas vienas biure, savo kabinete. Kažką rašo kompiuteriu. Atsistoja, prieina prie plakato, kuriame pavaizduotas „Porsche“.
– Porš… – teištaria tyliai pats sau.

Roma. Vyninė-baras Campo de’ Fiori aikštėje.
Vėlyvas vakaras. Pilna triukšmingų lankytojų. Tomas (jau 35-erių metų amžiaus, ilgi plaukai, ausyse auskarai) su pora italų bendrauja laužyta italų kalba, tik jis ne kalba, o šaukia, nes kitaip nebūtų išgirstas.
Girdėti dalis pokalbio. Tomas, atsakinėdamas į klausimus apie Lietuvą (ar lietuvių kalba panaši į rusų, ar rašoma kirilica, ar dabar viskas geriau nei anksčiau ir kiti įprasti smalsavimai, kurie vis dėlto nesumažina noro ir malonumo bendrauti), išsitraukia piniginę, išima iš jos pluoštą lietuviškų banknotų ir, rodydamas juos, tęsia:
– Tai mūsų katedra. Nepaisant to, mes buvome paskutiniai Europos pagonys! Ir, tiesą sakant, vis dar esame. Šventomis laikome daugybę įvairių būtybių. – Jis šypsosi kartu su klausytojais, kurie nuoširdžiai domisi ir tarp pirštų maigo 50 litų banknotą. – Tai pilis. Kitados Lietuva siekė Juodąją jūrą, mes net padegėme Maskvą. – Tomo veide matyti pasididžiavimas, o klausytojai neslepia nuostabos. – Tai mūsų pilotai, vieni pirmųjų perskridusių Atlanto vandenyną. Likus vos 100 kilometrų, vokiečiai juos pašovė. – Klausytojai ypač susidomėję, net rečiau gurkšnoja vyną, iš rankų į rankas perduodami 10 litų banknotą. – Tai himno autorius. – Tomas dainuoja pirmąsias Tautiškos giesmės eilutes, vyno buteliai toliau tuštėja, klausytojai pasilenkia, kad išgirstų.
Vakaras tęsiasi. Žmonės būriuojasi aplink barą ir tarp staliukų, kiti suplūsta į aikštę, sėdi priešais Džordano Bruno skulptūrą. Triukšmas vis stiprėja. Visi puikiai leidžia laiką.

Šurmuliuojanti, triukšminga Roma. Vidutinio amžiaus vyriškis prieina prie bankomato. Atrodo praradęs viltį, beveik verkia. Tomas prisiartina prie jo.
– Kas atsitiko? – klausia susidomėjęs.
– Pamiršau PIN kodą. Negaliu net grįžti namo.
Tomas pradeda vargšui siūlyti įvairias kombinacijas, kurios galėtų sudaryti pamirštą kodą:
– Tavo gimtadienis? (Jis jau išbandė.) Žmonos gimtadienis?
– Ne – mes išsiskyrę ir nekenčiam vienas kito.
– Vaikų?
– Jie irgi galvoja, kad aš nevykėlis. Jokios pagarbos. Štai kokie nedėkingi tie vaikai. (Bet vis tiek pabando.)
– Italijos nacionalinė šventė?
Tomas siūlo ir kitus variantus, tačiau vis nesėkmingai. Jaudinanti ir juokinga akimirka.
Staiga Tomas supranta, kad jo traukinys netrukus išvažiuos. Susiranda kišenėje bilietą ir nuskuba. Užsimaukšlina skrybėlę. Prieš tai jis rūkė, jo burnoje – cigaretė. Kadangi jau naktis, matome sparčiai tolstančią cigaretės vyšnią juodoje tamsoje.

Vilnius. Rugsėjo 1-osios rytas. Moterys su gėlėmis, pirmokėliai su kardeliais rankose. Šventinė nuotaika jų veiduose.
Netoli statomo Panemunės tilto atsirėmęs į laikiną tvorą stovi vidutinio amžiaus vyriškis. Prie tilto prisiartina trys mokinukai – Vaidas, Tomas ir Kastis. Netoliese sukrauna gėles, visi trys pereina į kitą upės pusę ir grįžta siauromis laikinomis sijomis (vaizdas iš apačios). Jie susirenka gėles ir bėga į mokyklą (susikaupę, net nesikalbėdami tarpusavyje). Visa tai vyksta vyro, kuris yra liudininkas, bet nedraudžia vaikams taip elgtis, akivaizdoje.
Stambiu planu – vyras pirštu užsidengia vieną šnervę, o kita įkvepia gaivaus ryto oro.

Vilnius. Geležinkelio stotis. Vakaras. Perone sustoja traukinys. Iš vagonų lipantys žmonės. Apsikabinimai su pasitinkančiais.
Tomas (35 m.) su lagaminėliu rankoje. Apsirengęs lininiu kostiumu, užsidėjęs juokingą vasarišką (nors lauke šaltas ruduo) skrybėlę. Jis apsižvalgo ir akivaizdžiai sutrinka. Žvilgteli pro taksi automobilio langą. Tomui sunku atpažinti net savo namus – viskas pasikeitę. Namie randa senų laikraščių, juos skaito, žiūri į datas.
Kai nueina į barą, per televizorių rodo krepšinį. Jis pradeda klausytis, susidomi, net įsitraukia.
– Kas žaidžia?
Niekas neatsako. Pasirodo, tai rungtynių transliacijos kartojimas. Visi, išskyrus jį, žino rezultatą (vakar Lietuvos rinktinė laimėjo Europos krepšinio čempionatą). Stambiu planu – Tomas susimąstęs žiūri. Vėliau pamiršta televizorių ir nieko neužsisakęs išeina iš baro.
Gatvė. Jis apsižvalgo, kartkartėmis stabtelėdamas.
Butas. Giminaičių lankymas. Šventinis stalas, nukrautas valgiais – visa šeima atvyko pasimatyti su sugrįžusiuoju. Užkandžiai, cepelinai. Visi nepatikliai stebi svečią, nedrįsdami užduoti klausimo.

Kitame pastate šimtametis, vyriausiasis šeimos narys sėdi ant kėdės ir užmerkęs akis ritmingai šūkčioja. Už maistu nukrauto stalo įsitaisęs senolis retkarčiais pakviečiamas (niekas nedrįsta pradėti valgyti be jo). Jis nereaguoja. Jo ausyje yra kažkoks aparatas (galbūt jis neveikia). Prie senolio pribėga anūkas ir truktelėjęs už švarko rankovių nutraukia rit­mingą jo šūkavimą. Berniukas užlipa seneliui ant kelių, atsisėda ir viena ranka ištraukia aparatą iš jo ausies, įsideda į savąją ir po kelių akimirkų pradeda suptis, klausydamasis muzikos, sklindančios iš senelio aparato.
Muzika.

Baras. Vėlus vakaras. Tomas, gurkšnodamas alų, žvelgia aplinkiniams į veidus.
Ištuština antrą alaus bokalą, nervingai žvalgosi aplink. Prieina prie barmeno. Jiedu kažką kalbasi, triukšmas užgožia jų pokalbį.

Reklamos agentūra. Diena. Pro duris įeina Tomas, linkteli priimamajame sėdinčiai sekretorei ir patraukia į biuro gilumą. Klausiama mina sekretorės veide.
– Jūs pas ką? – klausia pasivijusi Tomą.
– Pas Vaidą. Aš jau čia buvau… prieš daug metų.
– Vaido nėra biure. Išvykęs. Jau savaitę.
– Atostogos? Biuletenis?
– Išvykęs…
– Dingęs…
– Jūs jo draugas? Mes nieko nežinome, – tęsia, lėtai rinkdama žodžius, – jis mums nieko nepasakė ir mes jam neprisiskambiname.