Tomo Kos iliustracija
Kirill Kobrin

GIRTUOKLIS VAIKŲ PASAULIO GRIUVĖSIUOSE

Iš rusų k. vertė Erika Drungytė

Jų draugijoje praleidau gana nuobodžią paaug­lystę. Kartu klajojome gatvėmis, pliurpėm apie visokiausius dalykus, kabinėdavomės prie kitų, nuobodžiaudavome tamsoje prie lango, valgėme bei gėrėme. Mes turėjome vienodą supratimą apie tai, kas teisinga ir neteisinga, apie meilę, draugystę ir net politiką. Jie mane gynė nuo blatnųjų pacanų begalinėse automobilių gamyk­lų dykvietėse, nuo pernelyg normalių tėvų ir absoliučiai nenormalių mokytojų; tame, kitame, pasaulyje praleisdavau mažai laiko, bet kai jau sugrįždavau atgal su buku skausmu pakaušyje, kažkokiu lyg vario skoniu burnoje, lakstančiomis akimis, apsivilkęs išsigimėlišką mėlyną mokyklinę uniformą su aliuminio sagomis, amžinai ištepliotą mastika ir kreida, kotletiniu valgyklos pragaru pradvisusiais plaukais, jie sutikdavo mane saliutuodami špagomis, Planše man pastumdavo didžiulę lėkštę su riebia gaidiena ir porą butelių božansietiškojo, aplink švilpdavo kulkos, krūmuose tykodavo kardinolo šnipai, o mes tik kvatodavomės, regzdami pink­les Jo Eminencijai. Aramis žavėjosi savo laibais pirštais, Portas raitė ūsus, Atas tylėdamas gėrė, o d’Artanjanas, ką gi, jis plekšnojo man per petį, o aš slapta žavėjausi deimantu jo žiedo, kurį, anot gandų, padovanojo pati Austrijietė. Taip ir gyvenome, dūšia dūšion, vienas už visus ir visi už vieną, tai varydavome į Angliją vėrinių, tai išsikaulydavome pinigų iš meilužių prabangioms liemenėms bei perpetėms, puotaudavome skurdžiose tavernose, tada vėl lėkdavome į Angliją (kažkodėl ten visą laiką pasitaikydavo skubiausi darbai: tai išgelbėti vieną karalių, tai pasodinti į sostą kitą), užsiėmėm intrigomis, kol galiausiai atsitiko tai, kas neišvengiama: Atas – visų vyriausias – mirė, Portą sutraiškė luitas, d’Artanjaną nužudė patrankos sviedinys, Aramis apskritai kažkur pražuvo, o aš pradėjau skaityti visiškai kitokias knygas.

Kiekviename amžiaus tarpsnyje egzistuoja savas idealus pasaulis. Taigi, paauglystė, bent jau aštuntojo dešimtmečio sovietinio miesto berniuko paauglystė, laimingiausia buvo būtent čia, šiame anglų hercogo ir prancūzų karalienės meilės užburtame pasaulyje, kuriame Burbonų lelijos žydi ant vėliavų ir klastingų gražuolių pečių, kur špagomis priešus prismeigia prie smuklių sienų lyg drugelius, kur į savo lovą įsileidžia tarnaites, kad paskui įlįstų į jų ponių patalus, kur žaidžia kauliukais ir stato šimtus auksinių, kišenėje neturėdami nė grašio, kur galiausiai nuo tavęs – muškietininko, žinoma, – kažkas priklauso, net ne kažkas, o beveik viskas: galima išsaugoti Austrijietės garbę, ištraukti iš kalėjimo hercogą Vandomą, netgi pagrobti anglų generolą (o tai visada malonu!). Jokių nuobodžių pionierių būrių pirmininkų ar gamyklų komsorgų, apskritai suaugusiųjų su jų leidimais į gamyklą, tryliktuoju atlyginimu, vasaros pensionais, kuriuose padvėsi iš bado tarp pavakarių ir vakarienės, begalės giminaičių Lvive ir Rostove prie Dono, programos „Vremia“, taip taip, programos „Vremia“, tebus ji prakeikta per amžių amžius!!! Suaugusiems Paryžiaus laikraščių skaitytojams parašyti „Trys muškietininkai“ gana greitai persikėlė į vaikų ir jaunimo skaitinių sritį visai ne dėl to, kad įvyko kažkokia pažanga ir XIX a. žmonės tapo XX a. jaunuoliais; ne ne, tiesiog, kaip pasakytų Foucault, pasikeitė mąstymo paradigma, apsisuko ratas, tautiškai-istoriškas romantizmo pasaulis, kuriame rašytojas Dumas vis dar jautė (o tiksliau, jam atrodė, kad jaučia) maršalą d’Artanjaną, persikėlė į kultūrinės sąmonės pakraščius ir, žinoma, tapo subkultūra, viena iš daugelio mūsų pasaulio vaikų subkultūrų.

Taigi, idealus pasaulis. Vieta, kur egzistuoja Gėris ir Blogis, bet nėra vietos nuodėmei. Idealus pasaulis – nei rojus, nei pragaras. Neįmanoma įsivaizduoti, kad šios erdvės būtų skirtos sieloms apdovanoti ar nubausti, todėl jos ir negali sąmonėje tūnoti nuolat. Pragarą su jo žvėriškais gyvos odos lupimo atrakcionais aprašyti mėginta, nors ir nesėkmingai, bet vis tik, na, o rojų sunku net įsivaizduoti. Nes kas yra palaima? Ar egzistuoja tokia būsena, kurią galima apibūdinti kaip palaimą visiems žmonėms? Žinoma, tai ne gigantiška grožio klinika, skirta hurijų nekaltybei atkurti. Detalių apsakyti neįmanoma, nes vos tik pabandysi, pasirodys velnias; jis jose, detalėse, ir gyvena…

Štai kodėl – idealus pasaulis, tiksliau – idealaus pasaulio modelis. Ten, bandant kitoniškai persakyti Swedenborgą, viskas kaip mūsų gyvenime, bet Gėris visada laimi ir išvaro Blogį. Nuodėmė „iškelta į skliaustus“, o ne tiesiog ištirpsta ore, kaip kad yra šiame pasaulyje, kuris dėl kažkokio nesusipratimo pavadintas „realiuoju“.

Tame idealiame pasaulyje tikrai nebuvo mano paauglystės nuodėmių – nuorūkų rinkimo gat­vėse ir kankinamo jų traukimo Smurniuko rūsyje (kartą sutaupėme pinigų, savaitę nevalgydami pietų, ir nusipirkom vieną Havanos cigarą visiems. Tokio pykinimo vėliau nepatyriau gal trisdešimt metų, kol apsinuodijau padirbta degtine, – apvėmėme visą rūsį, bet cigarą surūkėm iki galo. Vargšą Tarakoną namuose susekė ir prilupo diržu su geležine sagtimi, paskui jis užaugo ir dabar dūmija Javos cigariles, bet neturi pinigų havanietiškoms – sudie, Fideli!), klasikinių mokyklinio vojeristo triukų (veidrodžiai, nukritęs pieštukas, rakto skylutė sporto salės mergaičių rūbinėje), pavogtų dviejų suglamžytų rublių iš močiutės rankinės ir, aišku, suklastotų mokytojos parašų, ištrintų dvejetų, pabėgimų, fizikos vadovėlyje paslėptos pusnuogės gražuolės nuotraukos iš jugoslaviško žurnalo. Ten – XVII a. Paryžiaus gatvėse, Larošelės apkasuose, pakelės normanų užeigų svečių kambariuose, Londono rūmuose ir Bastilijos kamerose – gyvavo nebaisiai pavojingas, kilnojamas, dozuotas Blogis, įvestas tik tam, kad užgimtų siužetas. Jis egzistavo kaip taikinys Gėrio šaudymui į dešimtuką iš muškietų. Čia nebuvo jokių moralinių vertinimų; šūksniai „Na, tu ir niekšas!“ taip ir likdavo tik šūksniais, lygiais kokiam „Po velnių!“, bet nieko daugiau. Priešininkai nesunkiai virsdavo bičiuliais: d’Artanjanas, per visą romaną persekiojęs Rošforą, tapo kone geriausiu jo draugu; kardinolas, tas piktadarys kardinolas, galiausiai pats įteikė leitenanto patentą gaskonui. Lieka miledi, „Trijų muškietininkų“ blogio jėgų lyderė, velnio įsikūnijimas, bet iškilminga ir – teisingai! – pernelyg niūri higieninė procedūra išlaisvina idealų šios knygos pasaulį nuo jos buvimo, o pačią grafienę Vinter – nuo ​​žavios šviesiaplaukės galvos. Bib­lijoje Edeno sodas žmogui baigėsi išvarymu dėl moters, o štai „Trijuose muškietininkuose“ palaima sukuriama moterį sunaikinus. Daugiau autorius neturėjo apie ką rašyti. Rojus. Jei muškietininkai nebūtų nukirtę galvos miledi, knyga būtų tęsusis amžinai – iki visiškos visų herojų pražūties.

Žymos: