fbpx

GINTARĖ PARULYTĖ: ATVIRUMAS SUVIENIJA VISUS

Kalbino Kristina Steiblytė

Nors kino bei teatro aktorė, režisierė, dramaturgė Gintarė Parulytė gimė Lietuvoje ir gimtinėje yra ganėtinai dažna viešnia, jos darbų čia beveik nežinome. Vilniuje tebuvo parodytas vienas šios autorės spektaklis – 2019 m. Vilniaus mažajame teatre gastroliavo „Lietuvė-ateivė bananų šalyje“ (A Lithualien in the Land of Bananas). Tačiau menininkės kūryba – kur kas platesnė ir įvairesnė, nei vienas pavyzdys gali atskleisti. Tai – režisuoti spektakliai, filmai ir daugybė tekstų, tarp kurių – liuksemburgiečių kalba parašyta knyga. Pirmąjį vaidmenį kine ji sukūrė penkiolikos, greta tokių žvaigždžių kaip Scarlett Johansson ir Colinas Firthas, o naujausiame pačios Gintarės filme į šeštą dešimtį įžengusios moterys kalba apie seksualumą. Menininkė vertina humorą, atvirumą, žmogiškumą, kurių reikalauja tiek iš savęs, tiek iš savo kolegų.

Šią vasarą Gintarę vėl bus galima sutikti Lietuvoje – Kaune vyksiančiame tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ ji pristatys Liuksemburge gimusį monospektaklį „Lovefool“ [„Pakvaišusi dėl meilės“]. O dabar kviečiu artimiau susipažinti su G. Parulyte, išgirsti autentišką jos gyvenimo ir kūrybos istoriją.

Iš Lietuvos į Liuksemburgą atvykai prieš daugiau nei trisdešimt metų, būdama dar vaikas. Kokia kultūrinė atmosfera Tave lydėjo augant ir vėliau dirbant šioje šalyje? Kaip susidomėjai kinu, teatru, literatūra?

Man pasisekė – tėvai visada mėgo lankytis teatre, operoje, kine, kartu vesdavosi ir mudu su broliu. Matydavau, kaip jie ne tik susitelkę, bet ir su meile žiūri į sceną, ekraną, knygas – toks mylintis mylimo žmogaus žvilgsnis padaro didelę įtaką. Be to, pas mus dažnai svečiuodavosi mamos draugas Eimuntas Nekrošius, o grįžus į Lietuvą tėvai pirmiausia vesdavosi į knygyną, pirkdavo knygų, žurnalų vaikams „Naminukas“, „Genys“, išstudijuodavo teatrų repertuarus – tai daro iki šiol. Tad augau kultūros, meno pasaulyje. O būdama dvylikos, jau mokydamasi licėjuje, ir pati į jį įžengiau – pradėjau lankyti dramos būrelį. Iki tol Liuksemburge jaučiausi svetima: mano vardas vietiniams buvo nesuprantamas, niekas nežinojo, kur ir kas yra Lietuva, mane vadino ruse. O čia jau pirmame susitikime pasijutau priimta: iškart priėjo susipažinti vyresnė mergina – tuo metu man tai atrodė nuostabu. Apskritai, šiame dramos būrelyje visi supratome, kad skirtumai yra gražūs ir kad buvimas savimi rodo stiprybę. Iš grupės, kurią lankiau, dabar dauguma mūsų yra tapę aktoriais ar režisieriais.

Vaidinti kine pradėjau penkiolikos. Tuo metu net neįsivaizdavau, jog galėčiau pati režisuoti. Neturėjau ir moterų-režisierių pavyzdžių. Žinoma, jų buvo: štai Agnès Varda darbavosi Prancūzijoje, daugybė kitų moterų įvairiose meno srityse kūrė visame pasaulyje, bet 2000-aisiais netoliese jų neregėjau. Tad, nors ir toliau filmavausi, pasirinkau medijų ir komunikacijos studijas Briuselyje [l’Institut des Hautes Études des Communications Sociales – IHECS]. Puikus filosofijos dėstytojas po vienos paskaitos man pasakė nesuprantantis, ką aš ten veikiu, – taip, esu gera studentė, tačiau institute švaistau savo laiką, nes man lemta kurti.

Mokslus, žinoma, baigiau, parašiau magistro darbą apie Sovietų Sąjungos griūtį vaiko akimis; jis buvo pripažintas geriausiu tos aukštosios istorijoje, nors rėmiausi ne moksliniais tyrimais, o žmonių prisiminimais, emocijomis. Tokia sėk­mė man patvirtino, kad galima išdrįsti, kad už drąsą atlyginama, o jausmai vienija mus visus. Ji prisidėjo ir prie to, jog mane kaip autorę ėmė kviesti įvairūs leidiniai. Taip pat pradėjau dirbti teatre, toliau vaidinau kine. Galop 2017 m. gavau pasiūlymą iš Liuksemburgo leidėjų parašyti novelę liuksemburgietiškai. Knygą apie moters vaisingumo problemas „Fuck“ („Kremart“, 2017) sukūriau labai greitai, ir ji akimirksniu tapo perkamiausiu leidiniu šia kalba. Įdomu, kad lietuvės knyga padėjo populiarinti liuksemburgiečių šneką tarp vietos jaunimo.

Ką tokia skirtingų darbų bei patirčių gausa davė Tau kaip kūrėjai?

Kaupdama patirtis supratau, jog mano kelias yra nuoširdumas ir autentiškumas, o ne provokacijos. Šiuolaikiniame teatre dažnai stengiamasi šokiruoti. Pavyzdžiui, nuvažiavusi į Berlyną tikėjausi pamatyti pačius geriausius, įdomiausius spektaklius, o ten scenoje – daugiausia provokacijos, paremtos, visų pirma, nuogais kūnais bei kraujo kibirais. Kuo ilgiau visa tai rodoma – tuo geriau. Per dešimt Berlyne pragyventų metų ir matytų kelių šimtų pastatymų mane labiausiai sujaudino vienas monospektaklis, kuriame pasakodamas apie jam nutikusį įvykį aktorius tuščioje scenoje po truputį pradeda bėgti ir daro tai iki kūrinio pabaigos. Jis kalba apie savo kančią, ir žiūrovai mato, kaip iš tiesų kenčia, bėgdamas po kaitinančiomis lempomis. Galiausiai visa scena aplink buvo šlapia nuo jo prakaito. Šis kūrinys mane sujaudino. Būtent to, o ne galimybės pasprukti nuo realybės, aš ieškau mene. Ir tokį poveikį sukelia ne provokacijos, bet nuoširdumas, tikrumas, atvirumas. Taip pat man svarbus ryšys su savimi, su tekstu, su žiūrovu, o ten, kur imama provokuoti, nebelieka horizontalaus menininko ir publikos santykio, pabrėžiama hierarchija, žvilgsnis iš aukšto.

Kad jau užsiminei apie teatrą, papasakok, kur ir kaip gimė pirmasis Tavo spektaklis?

Po knygos išleidimo, Liuksemburge vykstantis festivalis „Fundamental Monodrama Festival“ man pasiūlė parašyti pjesę ir pristatyti ją tebevystomiems kūriniams skirtame vakare. Aš ten parodžiau 20 min. eskizą autobiografinio spektaklio „A Lithualien in the Land of Bananas“ apie vaikystę Lietuvoje ir persikraustymą į Vakarus, kur pamačiusi, jog bananų galima įsigyti ištisus metus, o žmonės juos valgo greitai, patyriau šoką. Man net kilo klausimas, ar liuksemburgiečiai tikrai žino, kokie bananai šventi, kad net nesusimąstydami juos šlamščia.

Pristatymo labai bijojau. Kai esu tik aktorė, galiu pasislėpti už teksto, kostiumų, režisūrinių sprendimų, o čia pati parašiau, pati režisuoju ir vaidinu – už viską atsakinga aš. Tačiau festivalio vadovas mane nuoširdžiai palaikė ir priminė, jog eidama į sceną, pasakodama savo istoriją ne išimu dalelę savęs, atiduodu publikai ir lieku tuščia, bet einu pasidalinti savo dovana.

Eskizas žiūrovams patiko, tad „Fundamental Monodrama Festival“ paprašė parengti visą spektaklį, po poros metų parodytą per festivalio atidarymą. 2019-aisiais šį darbą buvo galima išvysti ir Vilniaus mažajame teatre. O tada ėmiausi kurti filmus. Per pastaruosius ketverius metus dirbau su šešiais. Ir paraleliai – su teatru, nes gavau naują tų pačių organizatorių kvietimą parašyti pjesę ir pagal ją pastatytu spektakliu vėl atidaryti festivalį. Taip 2021-aisiais atsirado „Lovefool“ – monospektaklis apie priklausomybes, psichikos sveikatą bei neišspręstų vaikystės traumų poveikį gebėjimui mylėti ir priimti meilę suaugus. Premjera pavyko, po jos buvau pakviesta į Liuksemburgo nacionalinį teatrą. „Lovefool“ pagerino pardavimų rekordus, sulaukė beprecedenčio kritikų palaikymo ir dabar keliauja po pasaulį. Artimiausiu metu jį rodysime magiškame, prestižiniame „Coronet“ teatre Londone, o rugpjūtį spektaklis praleis „Summerhall“ teatre, Škotijoje vykstančiame didžiausiame pasaulyje teatro festivalyje „Edinburgh Festival Fringe“.

Man nepaprastai džiugu, kad tai, ką parašiau viena, sėdėdama virtuvėje su pižama, atgijo scenoje ir palietė žmones. O didžiausias komplimentas, gautas iš kritikų – įvardijimas, jog mano kūryba yra terapinis teatras. Juk būtent to ir siekiu.

2023-05-23
Tags: