Šį pavasarį Vilniuje (taip pat Ukmergėje, Žagarėje) dvidešimt septintą kartą rengiamas festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Keista matyti tokį skaičių šalyje, kurioje šiuolaikinis šokis vis dar pavadinamas „jauna, pradedančia“ meno šaka. Beveik trisdešimtmetį Lietuvoje kasmet vykstančioje šventėje pristatomi aukščiausio lygio kūrėjai, kylančios žvaigždės, stiprūs lietuvių darbai, o kartais, žinoma, ir abejotino aktualumo pasirodymai. Jos organizatoriai kuria bendras platformas su kolegomis iš Latvijos ir Estijos, organizuoja pitch sesijas, mezga tarptautinį pažinčių tinklą bei rūpinasi tarptautinėms premjeroms.

„Naujajam Baltijos šokiui“ kelią praskynė ir dvidešimt metų juo rūpinosi Audronis Imbrasas. 2017-aisiais svarbias pareigas jis perdavė Gintarei Masteikaitei, ir tai galime vadinti vienu sėkmingiausių vadovų pasikeitimų Lietuvos scenos meno sferoje per pastarąjį dešimtmetį. Imbrasas įveikė beprotiškai sudėtingą pradžios laikotarpį, kai teko įrodinėti, kad šiuolaikinis šokis apskritai yra vertas dėmesio bei nors kokio finansavimo, o tada patikėjo festivalį žmogui, nepaliaujančiam jį auginti pagal puikų savo skonį bei geriausius tarptautinius pavyzdžius. Netikėta tai, jog pradėjusi kaip išimtinai šiuolaikinio šokio atstovė (būčiau linkusi sakyti – kūrėja), šiandien G. Masteikaitė laikoma viena iš viso nevyriausybinio šalies scenos menų lauko lyderių.

Minėtoji lyderystė itin išryškėjo pandemijos metu, Gintarei atsistojus politikų pamiršto sektoriaus kovotojų priešakyje. Nuo to laiko būta daugybės jos interviu įvairiomis temomis bei formatais. Vis dėlto, veiklų ir asmenybės dinamika skatina kalbinti veikliąją organizatorę dar ir dar sykį, kaskart išgirstant tai, kas nebuvo pasakyta anksčiau.

Esi mačiusi nepaprastai daug šokio, kurto skirtingiausiose pasaulio vietovėse. Kas scenoje tebekelia nuostabą (gerąja pras­me) tiek regėjusiam žmogui? Ar vis dar atrandi ką nors nauja?

Visada nustebina kūrybiškumo, kokybės bei netikėtumo sintezė. Negali likti abejingas pasirodymui, sujaudinančiam idėjomis ir (beveik) tobulu atlikimu. Žaviuosi menininkais, kurie nebijo eksperimentuoti, nepamesdami savo balso, ir kartu stengiasi sukurti visapusiškai kokybišką darbą. Puikiu pavyzdžiu laikau festivalio žiūrovams jau pažįstamo choreografo Jano Martenso „Any Attempt Will End In Crushed Bodies And Shattered Bones“ [„Bet koks mėginimas baigsis sumaitotais kūnais ir sulaužytais kaulais“] – virtuozišką spektaklį, atliekamą didelio būrio šokėjų. Sunku įsivaizduoti, kaip jam pavyksta suvaldyti savo vaizduotę ir drauge atskleisti choreografijos galią bei žmonių (artistų) įvairiapusiškumą.

O kokią dalį per metus Tavo peržiūrimų šokio spektaklių sudaro lietuvių kūryba?

Pagal galimybes stengiuosi išvysti kuo daugiau mūsų kūrėjų darbų. Vienus matau salėse, kitus –vaizdo įrašų formatu. Manau, išeitų maždaug dešimt procentų. Kiekvienais metais skaičiai skiriasi, priklausomai nuo lauko aktyvumo. Štai visai neseniai per vieną savaitę turėjau malonumą Vilniuje aplankyti Dovydo Strimaičio eskizo „Hairy“ [„Plaukuotas“] pristatymą ir Šeiko šokio teatro premjerą „Sound of Five“ [„Penkių skambesys“], o kiek anksčiau Panevėžyje – Mariaus Pinigio ir Adriano Carlo Bibiano choreografinį debiutą Juozo Miltinio dramos teatro scenoje.

Svarbu nepamiršti, kad Lietuvai atstovauja ne tik šalyje gyvenantys, bet ir čia gimę, tačiau užsienyje kuriantys menininkai: Anna Marija Adomaitytė, Lukas Karvelis, Liza Baliasnaja, Vilma Pitrinaitė, Goda Žukauskaitė… Jų ir kitų kūrėjų įsitvirtinimą tarptautinėse šokio trupėse stebiu ir seku su dideliu džiaugsmu.

2022-ieji buvo pirmi metai po pandemijos, kai galėjome keliauti beveik be jokių suvaržymų. Ar šiuolaikinio šokio bei kituose renginiuose pastebėjai drastiškų šuolių – technikos, turinio, technologijų panaudojimo etc. atžvilgiu? O galbūt viskas grįžo į savo vėžes, tarsi nieko ypatinga nė nebūtų nutikę?

Iš šiandienos perspektyvos atrodo, kad pandemija vyko labai seniai ir tai buvo netiesa. Nepaisant ekspertų prognozių apie didžiules skaitmenines transformacijas scenos menuose, didelių pokyčių nematau. Padaugėjo eksperimentų XR technologijų srityje, taip pat suaktyvėjo šokio filmų kūrimas – šią tendenciją stebime ir Lietuvoje (ryškius darbus pristatė videomenininkas Marius Paplauskas bei choreografė, šokėja Greta Grinevičiūtė).