Povilo Vincento Jankūno iliustracijos, 2021
Povilas Vincentas Jankūnas

GENIUS LOCI – POST MORTEM

Šio objekto jūs nežinote, jis atokus, gal net kiek provincialus. Ar to pakanka, kad galėtume jį laikyti beverčiu didžiajai daliai skaitytojų? Spręsti jums. Sakote, susipažinę galbūt įžvelgtumėte ten kokį krislelį? Suprantu, tik gaila, kad jo jau nebėra tarp mūsų, tad susidurti su juo akis į akį bei asmeniškai įvertinti būtų kebloka. Tačiau nenusiminkite, jis vis dar gyvas mano prisiminimuose ir aš pasistengsiu jus supažindinti, o tuomet galėsite galutinai nuspręsti.

Kalbu apie tiltą. Seną, gerą, tačiau bevardį tiltą, stovėjusi netoli mano namų. Jis jungė du stačius sraunaus upelio krantus seniau, negu kas iš vietinių galėjo prisiminti. Natūralu, nes gelžbetoninė konstrukcija, kadaise vedusi link vietinio dvaro ir manufaktūros, iškilo dar lenkų okupacijos laikais, XX amžiaus pradžioje. Bėgant metams ir santvarkoms keičiant vienai kitą dvaras sunyko, liko tik priešingus šlaitus jungianti kaliausė. Nors ir bedantė, ji nebuvo visiškai kliša ir, žaliais vartais atitverta, vedė į neseniai apleistą namą, kurį, kaip teigė netoliese rastas skelbimas, buvo siūloma pirkti už milijoną ir steigti ne ką kitą, o kazino bei striptizo klubą. Įdomi perspektyva, bet mus, vaikus, tuo metu labiau domino vaikiški užsiėmimai ir pilkas, apkerpėjęs, šaknų praskeltais randais padabintas tiltas tam puikiai tiko. Atskilę konstrukcijos gabalai padėjo mums srauniame upelyje statyti salas, o gremėzdiškas jo tūris nuolat palydėdavo ir pasitikdavo mus paržygiuojančius iš vienos ar kitos pakrančių tyrinėjimo ekspedicijos. Tai buvo vieta, kuri įkūnijo mūsų kompiuteriu nepagardintos vaikystės džiaugsmus. Kiek vėliau, upelyje statytoms saloms sunykus, vietovės paslapties šydą nuolatos sustiprindavo ant neaukštą sieną priminusių tilto turėklų kažkieno atnešamos raudonos ir baltos juostelės. Tik visagalis internetas ilgainiui sugebėjo atskleisti, kad struktūra išties rūpėjo ir lenkų bendruomenei. Lankydami pražuvusią tautiečių dvarvietę, jie palikdavo vėliavėles, vainikus ir net iškilmingai pasipuošdavo senoviniais mundurais, suteikdami šiam tiltui galimybę jungti ne tik skirtingus krantus, bet ir laikus.

Žymos: