Įsibėgėjant naujam teatro sezonui, susitikome pasikalbėti su teatro, kino ir televizijos aktore Gabriele Ladygaite. Muzikinio teatro studijas Vilniaus kolegijoje bei vaidybos – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas Jonas Vaitkus) baigusi pašnekovė bemat energingai pasinėrė į įvairialypę kūrybą: Gabrielę galima išvysti Kauno, Vilniaus, Šiaulių teatrų scenose, ji bendradarbiauja su skirtingais režisieriais, vaidina populiariuose TV serialuose, o nuo šios vasaros užsiima ir prodiuserės veikla. Aktorės vaidyba išsiskiria analitišku, kontekstualiu žvilgsniu į įkūnijamą personažą, o savikritiškumas skatina nuolat siekti dar geresnių rezultatų. G. Ladygaitės meistriškumas įvertintas ne tik žiūrovų, bet ir teatro profesionalų: 2018 m. už Mari vaidmenį monospektaklyje „Mari Kardona“ (rež. Agnius Jankevičius) ji nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, taip pat Gabrielei skirtas „Fortūnos“ dip­lomas, o 2019 m. Varėnos Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje už vaidmenį spektaklyje „Šventė“ (rež. A. Jankevičius) G. Ladygaitė išrinkta geriausia jaunąja aktore.

Žiūrovams vasarą ateinanti teatro sezono pabaiga galbūt suponuoja mintį apie aktorių atostogas, bet veiklų pastaruoju laikotarpiu jums tikriausiai nestigo?

Prabėgusi vasara man buvo labai aktyvi, tačiau šįkart ne kaip aktorei – išmėginau prodiuserės amatą. Vyko pažintis su nauja sritimi, ieškojimai, kaip ir kur joje galiu surasti savo vietą. Buvo labai įdomu, bet aktorinio darbo, o ir atostogų neturėjau. Tai nėra blogai, man atrodo, kartais reikia atsiriboti nuo savo pagrindinio užsiėmimo. Vis dar mokausi prodiusavimo subtilybių – kol kas imtis kažko labai konkretaus dar nedrįsčiau. Kai ateis metas prodiusuoti projektą, pranešiu apie tai socialinėse medijose.

Kadangi užsiminėte apie socialinius tinklus, mačiau, kad jais aktyviai naudojatės. Natūraliai kyla klausimas, ar tai darote tiesiog kaip Gabrielė, ar kaip aktorė, galvodama, kaip kiekvienas įrašas, pasidalinimas jus reprezentuos kaip teatro profesionalę?

Iš esmės feisbuką pasilikau tik dėl aktorystės, nes jame sulaukiu darbų pasiūlymų, žmonės kreipiasi tiesiogiai. Pati ten niekada nerašau, nesiveliu į šiuos dalykus, bet, manau, tai labai naudinga platforma pasidalinti renginiais, kolegų darbais, naujais spektakliais. Socialiniuose tinkluose daug žmonių, patogūs įrankiai – gali susikurti renginį, pasižymėti, kur dalyvausi. Bet tikrai tą darau ne kaip Gabrielė. Manau, socialinėse medijose nelabai rasčiau sau vietos, į jas žiūriu skeptiškai. Man tai vien profesinis reikalas. Žinoma, malonu po spektaklio ar televizijos projekto sulaukti žinutės iš žmogaus, kurio nepažįsti. Tai būna tiek padėka, tiek koks nors pastebėjimas, kuris mane nudžiugina, nes juk kuriame žiūrovams. Kai filmavomės seriale „Gaujų karai“, gavau žinutę nuo savo giminaitės, kurios nepažinojau; ji surado mane pagal pavardę, mes susirašėme ir taip užsimezgė bendravimas.

Teatras, be abejo, pirmiausia – gyvas susitikimas su auditorija. Kokių netikėtumų yra tekę patirti iš žiūrovų pusės?

Tiesą sakant, pradžioje apskritai labai bijojau publikos, net nežinau, kaip atsidūriau teatre, kažkaip paradoksaliai. Mano debiutinis vaid­muo buvo monospektaklyje „Mari Kardona“, kuriame tiesiogiai bendrauju su žiūrovais, visas pastatymas yra orientuotas į juos. Buvo velniškai baisu, bet paskui prasilaužiau, atsirado gebėjimas gyvai reaguoti į auditoriją, net į skambantį telefoną. Kiek teatralai bekalbėtų, berašytų, žmonės prieš eidami į spektaklį vis tiek neišsijungia mobiliųjų, ir aš nesuprantu kodėl. Ir saldainius traukia iš kišenių, ilgai krapšto čežantį popieriuką.

Pasitaikydavo visokių istorijų. Pavyzdžiui, vaidinome Kauno miesto kameriniame teatre, mažojoje salėje, kurios durys yra pačioje scenoje. Atsimenu, vienai moteriai prisireikė į tualetą ir ji bandė taip tyliai tyliai praeiti; aš ją palydėjau akimis, o kai sugrįžo atgal, netikėtai paklausiau: „Ar rankas nusiplovėte?“ Ji taip pasimetė… Buvo labai juokinga, publika atsipalaidavo. Žinoma, suprantu, visi mes žmonės ir visko nutinka – per kolegos Mariaus Repšio eskizo pristatymą man pačiai prasidėjo kosulys ir buvau ta, kuri krapšto saldainį, ieško vandens. Po tokių atvejų atsiranda didesnė empatija.

O ar sulaukiate neplanuotų publikos reakcijų į spektaklio turinį?

Prieš karantiną Šiaulių dramos teatre pastatėme spektaklį pagal šiuolaikinio rusų dramaturgo Michailo Durnenkovo pjesę „Ežeras“. Šiuo metu dėl akivaizdžių priežasčių jo neberodome. Žodžiu, režisierius A. Jankevičius buvo sugalvojęs, kad pačioje vaidinimo pabaigoje į sceną išeina aktorius, persirengęs Putinu, ir pažodžiui pakartoja jo kalbą, kuri buvo pasakyta kažkurio mūšio garbei, o paskui paklausia, ar mes mylime Rusiją. Publika garsiai atsako: „Ne!“, tačiau aktorius, toliau sekdamas minėtuoju tekstu, tęsia: „Taip, mes mylime Rusiją.“ Tada kažkas salėje suriko: „NE!“ Man atrodo, tokiose situacijose ir reikia tokių atsakymų. Tai veikia ir puiku, kai publika nebijo parodyti savo pozicijos.

Ir dar, kadangi esu ilgą laiką dirbusi tiek Kaune, tiek Vilniuje, pastebiu, kad tarp šių miestų auditorijų yra didelis skirtumas: Kaune žmonės spektaklį stebi su didesne įtampa, rečiau reaguoja, nusijuokia, o Vilniuje publika labiau atsipalaidavusi, galbūt dėl to, kad turi daugiau pasirinkimų, ką žiūrėti.