Nūnai veik kiekvienas lietuvis yra girdėjęs žodį „robotas“. Didesnio ar mažesnio pajėgumo mechaniniai aparatai, galintys automatiškai atlikti sudėtingus uždavinius, yra tapę ne vieno literatūros, kino ar kitokio meno kūrinio objektu. Jau bene dešimtmetį Lietuvoje vykstančioje „Robotiados“ šventėje net maži vaikai kuria ir konstruoja tokias mašinas, įvairiais pavidalais jos skverbiasi į darbo ir namų aplinką, tad robotas šiandien priklauso jau ne fantastikos, o kasdienybės sričiai. Tačiau XX a. pirmojoje pusėje situacija buvo visai kitokia.

Pirmą kartą žodis „robotas“ pavartotas tik 1920 m., jauno čekų rašytojo Karelo Čapeko dramoje „R.U.R.“ (Rossumovi Univerzální Roboti; liet. „Rosumo universalūs robotai“). Nenuostabu – juk Čekijoje gyveno ir žymusis Prahos golemas – savotiškas alcheminis roboto protėvis. Tačiau įdomu tai, kad knygoje nuskambėjęs, šiandien puikiai pažįstamas terminas galėjo būti visai kitoks.

Jau iki K. Čapeko veikalo pasirodymo pasaulyje žinotos tokios sąvokos kaip „automatonas“ ar „androidas“; joms pakaitalo ieškojęs rašytojas svarstė galimybę naująjį terminą kurti lotyniškojo „labor“ pagrindu, tačiau, broliui Josefui pasiūlius, galiausiai pasirinko slavų kalbą. Čekiškas žodis „robota“ reiškė priverstinį darbą, dažniausiai atliekamą baudžiauninkų.

„R.U.R.“ tapo pirmuoju K. Čapeko veikalu, susilaukusiu plačios tarptautinės sėkmės. Jau 1923 m. jis buvo išverstas į trisdešimt skirtingų kalbų bei pastatytas JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių scenose. Pats autorius mokslinės fantastikos temas plėtojo ir vėlesniuose savo tekstuose – savotišką atominės bombos prototipą aprašančiame romane „Krakatitas“ (Krakatit, 1922; lietuviškai išleistas 1976 m.) ar distopiškame, žmonių ir salamandrų rasės susidūrimą vaizduojančiame kūrinyje „Karas su salamandromis“ (Válka s mloky, 1936; lietuviškai pasirodė 1937 m.).

Nors skaitytojai K. Čapeko „R.U.R.“ priėmė gana entuziastingai, vėliau ši drama sulaukė rimtos pačių fantastų kritikos – žymusis literatūrinės „Robotų“ (Robots, 1940–1995) serijos kūrėjas Isaacas Asimovas teigė: „Čapeko pjesė, mano nuomone, yra siaubingai prasta, tačiau ji tapo nemirtinga dėl to vieno žodžio. Ji davė terminą „robotas“ ne tik anglų kalbai, bet, per anglų kalbą, visoms kalboms, kuriomis šiuo metu yra rašoma mokslinė fantastika.“ Iš tiesų, I. Asimovo sukurti trys robotikos dėsniai buvo savotiškas atsakas K. Čapeko „R.U.R.“ pateiktai situacijai užkirsti. Apie ką pasakojo „R.U.R.“ ir kaip atrodė K. Čapeko robotai?

„R.U.R.“ – tai „Rosumo universaliųjų robotų“, pagal jos įkūrėją pavadintos čekų gamyklos, trumpinys. Tačiau čia gaminami robotai nėra metalo ir elektroninių dalių rinkiniai. Ne. K. Čapeko robotai žymiai panašesni į žmones. Jie kuriami iš sintetinių organinių medžiagų. Nors ir turi daugelį vidaus organų, šie robotai ne auga savarankiškai (t. y. nėra paprasčiausi, kad ir greičiau besivystantys, klonuotų žmonių prototipai), o yra dirbtinai surenkami – jų žarnas darbininkai vynioja, karpo ir „instaliuoja“ lyg elektros laidus.

Kūrinio pradžioje robotų gamyba jau yra pasiekusi masines proporcijas – jie atlieka visus būtiniausius darbus, netgi pakeičia karius. Robotų vis daugėja ir jų plitimui neįmanoma užkirsti kelio, nes dėl robotų visos būtiniausios prekės yra labai atpigusios, o žmonija gyvena sąlyginai komfortiškai. Tiesa, besikuriančios visuomenės grupės, kaip „Žmonijos lyga“, siekia, kad robotai būtų išlaisvinti ir su jais būtų elgiamasi kaip su tikrais žmonėmis (jie turėtų laisvalaikį, jiems būtų atlyginama už darbą ir t. t.). Tačiau robotai nėra žmonės – jie nesugeba savarankiškai mąstyti, nežino, kas yra jausmai, negali daugintis. Jie – kapitalistinės pramonės kūrinys.