Audrius Dambrauskas

FANTASTIKA TARPUKARIO LIETUVOJE: KAIP BRAZILIJOS LIETUVIS VAIKUS Į MARSĄ SKRAIDINO

– Bet turbūt reikėtų pasiimti daug maisto produktų ir gėralų? – paklausė Vytukas, kaskart vis labiau domėdamasis.

– O, ne, skridimas tęstųsi tik keliolika valandų, ir pilotui užtektų tik poros buterbrodų ir stiklo arbatos. Manau, kad marsiečiai tokie pat vaišingi, kaip ir mes, lietuviai.

Šiandien, kai žmogaus kelionė į Marsą, atrodo, yra jau netolimos ateities perspektyva, tokie ar panašūs pareiškimai išspaustų šypseną net pačiam Elonui Muskui, tačiau tarpukario Lietuvoje, kurios spaudoje neretai rimtai aptarinėtos protingų marsiečių egzistavimo galimybės, šie teiginiai skambėjo daug realistiškiau.

Tarpplanetinės kelionės ir susidūrimai su nežemiškomis civilizacijomis pirmosios Lietuvos Respublikos skaitytojui buvo anokia egzotika – dar 1924-aisiais lietuvių kalba pasirodė Herberto George’o Wellso klasikinis veikalas „Pasaulių karas“ (1898), kuriame marsiečiai bando užkariauti Žemę, ir sovietų rašytojo Aleksejaus Tolstojaus „Aelita“ (1923), kurioje atvirkščiai – bolševikai skrenda į Marso planetą, o joje radę skaudžiai išnaudojamą marsiečių proletariatą sukelia perversmą Rusijos Vasario revoliucijos dvasioje. Įdomu, jog šį originalios sovietų propagandos veikalą kai kurie tarpukario Lietuvos apžvalgininkai ypač rekomendavo paskaityti šalies kareiviams…

Visgi trečiojo dešimtmečio antroje pusėje pradėję dygti lietuvių autorių lengvosios literatūros (t. y. detektyviniai, nuotykių, fantastikos žanro) kūriniai retai peržengdavo mūsų gimtosios planetos ribas, tad 1936 m. pasirodžiusi Brazilijos lietuvio Viktoro Kropo iliustruota apysaka „Svečiuose pas marsiečius“, skirta „vyresnio amžiaus vaikams ir jaunuomenei“, iš kurios ir paimtas teksto pradžioje cituotas dialogas, yra reta, o gal net vienintelė išimtis tarpukario Lietuvos literatūroje, dėl to nusipelniusi įdėmesnio mūsų žvilgsnio.

Giliai Kanados taigoje, šimtai kilometrų nuo artimiausios gyvenvietės, vietinių indėnų akylai saugomoje paslaptingoje stovykloje, vyksta darbai: „Jau kelintas mėnuo, kaip inžinieriai šiose dirbtuvėse statė milžinišką lėktuvą. Šį lėktuvą – rakietą, išrado vienas Amerikos lietuvis – garsus inžinierius, kuris, rusų persekiojamas už lietuvybę, pabėgo dar prieš Didįjį karą iš savo tėvynės. Šis lėktuvas – rakieta, galėjo lengvai nepastebimas ir be jokio motorų urzgimo pasikelti į stratosferą, ir iš ten leisti į priešą, esantį Žemėje, naujas baisias dujas ir mirties spindulius, kurie naikina ir tirpdo įvairias medžiagas. Tai buvo vienas iš baisiausių naujai išrastų karo pabūklų – mašinų.“

Mįslingai Amerikos lietuvių karo draugijos vykdomai „rakietos“ statybai vadovauja lietuvių inžinierius – ilgus metus Sibire kalintas karininkas. Jis kartu pasiima ir savo dvylikametį sūnų Vytuką (vaiko motina mirusi – jam nėra kur dėtis). Smalsus berniukas išsiaiškina visas raketos ypatybes ir sužinojęs, jog ja galima pasiekti net Marsą, pirmojo bepiločio bandymo metu pasislepia piloto kabinoje, atjungia raketos valdymą iš Žemės ir pasuka į kaimyninę Raudonąją planetą, taip pradėdamas pirmąją kosminę lietuvių ekspediciją.

Dar prieš Vytukui įlipant į raketą, autorius jos išradėjo ir vaiko dialoge supažindina skaitytojus su pagrindiniais faktais apie Marsą: papasakoja apie planetos judėjimą, numanomą atmosferą bei, žinoma, tikėtinus vietos gyventojus, kurie yra „kultūringesni padarai, negu Žemės gyventojai“, mat „visur Marso paviršiuje matėsi techniško darbo pėdsakai“ (aliuzija į dar XIX a. antroje pusėje populiarią teoriją, kad šios planetos paviršius išraižytas galimai dirbtinių kanalų). Tad, Vytukui nutupdžius raketą Marse, jam reikia priprasti prie žymiai retesnio oro (panašu, kad skrendant čia be skafandro trumpa „kalnų liga“ yra neišvengiama), susitaikyti su daugiau nei dvigubai lengvesniu savo kūnu ir eiti susipažinti su planetos šeimininkais.

Žymos: