fbpx

EUROPINĖ PIEŠĖJO SUTARTIS

Kirill Kobrin | vertė Kornelija Ragytė

Václavas Hollaras (orig. Václav Hollar, dar žinomas kaip Wencenslaus Hollar Bohemus, Wenceslas Hollar, Wenzel Hollar; 1607–1677) gimė turtingoje Rudolfo II dvare tarnavusio Prahos didiko šeimoje, o mirė nepritekliuje (legenda teigia, kad skurde) Londone, valdant Karoliui II. Hollaras išgarsėjo dar būdamas gyvas, turėjo gerbėjų, draugų, mokinių, daug keliavo ir sukūrė šimtus darbų. Jis nugyveno ilgą dailininko ir bėglio gyvenimą, savo talentu užkariaudamas Europą ir kartkartėmis pabėgdamas nuo jos karų bei revoliucijų. Jo graviūros ir piešiniai vaizduoja būtent šią Europą iki smulkiausių detalių. Išskyrus gal tik plačiausiai žinomus motyvus, kuriuos kiekvienas atpažįsta iš Hollaro kolegų knygų bei darbų. Ši aplinkybė, mano galva, apgaubta paslapties. Pabandykime ją įminti.

Pirmiausia apie gyvenimą, apie kūrybą – kiek vėliau. Hollaras gimė garsiojoje Prahoje pusiau pamišusio kolekcininko ir meno mecenato Rudolfo II laikais; miestas buvo sausakimšas menininkų, alchemikų, astrologų ir avantiūristų: jie sukiojosi aplink dvarą, tikėdamiesi numesto išmaldos kaulo ar net pensiono, o imperatorius kaip Koščėjus džiuvo dėl savo lobių, kuriais (atmiežtais įvairiausiu egzotišku šlamštu) pildė vieną kambarį po kito. Tuo keistu metu Prahoje, kaip ir visoje Bohemijoje, katalikai ir protestantai sugyveno gana taikiai – nuostabus, džiuginantis faktas, turint omenyje chaosą, prasidėjusį praėjus 11 metų po Václavo Hollaro gimimo. Nėra duomenų apie jo šeimos priklausymą kokiai nors konfesijai, tačiau dailininko judėjimo Europoje, kurią jau buvo apėmusios religinės pjautynės, vektoriai leidžia manyti, kad Hollarai buvo protestantai. Antroje 1610 m. pusėje prasidėjo vietinė Bohemijos katastrofa: iš dailės kolekcininko tyliai buvo atimta karūna, paskui jis mirė, o jo vietą užėmė visiškai kitoks Habsburgas, pirmenybę teikęs katalikiškam duonos virtimui Dievo Kūnu, o ne alcheminiam geležies virtimui auksu, o arkebuzą laikęs vertingesne už Arcimboldo’ą. Čekijos protestantams šis Habsburgas nepatiko ir jie susirado kitą valdovą, kuris valdė tik vieną žiemą, todėl ir buvo pramintas Žiemos karaliumi. Visa čekų nacionalinė drama sutilpo tarp dviejų įvykių: 1618-ųjų antrosios Prahos defenestracijos, kai prieš imperatorių sukilę čekai pro rotušės langus išmetė du karališkuosius pareigūnus bei vargšą niekuo dėtą raštininką, ir 1620-ųjų Baltojo kalno mūšio, kuriame imperatoriaus pulkai nugalėjo Žiemos karaliaus protestantų kariuomenę ir užėmė Prahą. Šių įvykių post scriptum – vieša 27 čekų protestantų lyderių egzekucija 1621 m. birželį toje pačioje Prahos Senamiesčio aikštėje, kurioje dabar lankosi tuntai turistų. Ar keturiolikmetis berniukas buvo žiūrovų minioje, stebėjusioje geriausių to meto karalystės vadovų galvų nukirsdinimą? Sunku pasakyti.

Tai, kas prasidėjo Bohemijoje po 1621-ųjų, vargu ar galima pavadinti kitaip nei genocidu, žinoma, jei sąvoką imame iš šiuolaikinio politinio žodyno. Bene vieninteliai, XVII a. padarę kažką panašaus, buvo anglai Airijoje. Nugalėtojai įkalino šimtus vietinių protestantų. Ketvirtadalis laisvųjų gyventojų – miestiečių, pirklių, mokslininkų – paliko šalį, kad išvengtų prievartinio atvertimo į katalikybę. Bohemiją užplūdo kolonistai katalikai – vokiečiai, italai, airiai ir net portugalai. Vokiečių kalba pamažu išstūminėjo čekų – iš pradžių iš pamaldų, paskui iš oficialių dokumentų, vėliau iš „aukštosios kultūros“, galiausiai iš miestų į kaimus. XIX a. pradžioje ji beveik prarado savo rašytinę formą, o „čekų renesanso“ veikėjai (daugelis jų buvo vokiečiai) turėjo sukurti naują senosios-naujosios kalbos gramatiką. Po plevėsuojančiomis kontrreformacijos vėliavomis į Čekiją atvyko jėzuitai; įdomu, kad būtent jie apstatė Prahą tomis barokinėmis bažnyčiomis bei konventais, kuriais dabar grožėtis (su beveik nemokamu alučiu ir knied­likais) atvyksta dešimtys milijonų smalsuolių iš viso pasaulio.

Václavas Hollaras buvo tarp ketvirtadalio išvykusiųjų. Jis pasirinko Trisdešimties metų karo krauju persunktą Vokietiją, o ne jėzuitų nagu prismeigtą Prahą. Dvidešimtmetis Hollaras iki to laiko jau buvo tapęs neblogu graveriu ir piešėju. Devyneri klajonių po Vokietijos miestus metai ištobulino jo talentą ir pavertė jaunuolį vienu geriausių graverių Europoje. Jis mokėsi ir dirbo Štutgarto, Strasbūro, Frankfurto ir Kelno graviravimo dirbtuvėse. Raižė miestų vaizdus bei panoramas, piešė peizažus, miestiečių tipus, o sykį nuvyko į Nyderlandus, kur pirmą kartą gyvenime pamatė jūrą ir įstabų grafinį burinių laivų įrangos tobulumą – to niekada nepamiršo ir iki pat mirties piešė, graviravo upes, uostus, laivų statyklas ir jūrų mūšius. Hollaro bei jo bendraminčių darbai buvo gerai parduodami; tais laikais, kai dar neegzistavo fotoaparatai ar dokumentiniai filmai, graviūros buvo vienintelis būdas pamatyti pasaulį neišėjus iš namų. Nuo XVI a. Europoje ėmė rastis daugybė milžiniškų projektų, skirtų vizualiai aprašyti žemyną. Šie projektai jungė atlasų, kelionių vadovų, kelionių žinynų, karinių žemėlapių funkcijas ir buvo skirti labai skirtingų kategorijų žmonėms – nuo keliautojų iki generolų, nuo piligrimų iki mokslininkų. Paminėsiu tik kelis iš šių įspūdingų darbų: „Civitates Orbis Terrarum“, nuo 1572 iki 1617 m. Georgo Brauno leistą šešiatomį su Franso Hogenbergo raižiniais, ir šimtmečiu vėliau Abrahamo Orteliaus sumanytą „Theatrum Orbis Terrarum“. Įdomu tai, kad autoriai ir spaustuvininkai numanė tokio pobūdžio leidinių panaudojimą kariniais tikslais, tačiau tai darė tik pačios krikščioniškiausios kariuomenės. Bet kurios didelės Europos miesto panoramos pirmame plane visada būdavo vaizduojama grupė žmonių: damos, ponai, kareiviai, valstiečiai, amatininkai – priklausomai nuo peizažo tipo ir dailininko nuotaikos. Tai daryta giliai tikint, jog turkai mahometonai, tuo metu laikyti (ir iš dalies tikrai ja buvę) pagrindine grėsme krikščionybei, su pasibjaurėjimu atmes šiuos garbingus leidinius, sužinoję, kad juose yra griežtai islamo draudžiamų žmonių atvaizdų. Būtų įdomu perskaityti kokią nors dabartinio istoriko studiją, ar tokia gudrybė veikė… Juk, gerai pagalvojus, turkų pašos galėjo tiesiog nuplėšti gabalėlius nuo strategiškai vertingų žemėlapių bei panoramų, apgyvendintų netikėliais (arba užlieti rašalo ant bedieviškų atvaizdų), o paskui ramiausiai palyginti juos su Vienos žemėlapiu (tarkime, F. Hogenbergo kūriniu) ir kur reikia sustatyti patrankas, įsakyti janyčarams iškasti griovius štai ten ir va čia.

2023-03-23