2023-iųjų vasario 25 d. sukako 150 metų, kai gimė Enricas Carusas – vienas labiausiai gerbiamų tenorų istorijoje ir vienas pirmųjų, kurių balsas buvo išsaugotas fonografiniuose įrašuose.

CARUSAS IKI CARUSO

Carusas gimė 1873 m. Neapolyje. Vos prieš 14 mėnesių buvo įvykusi pasaulinė Verdžio operos „Aida“ premjera. Po daugelio metų Carusas joje įkūnijo Radamesą. Kai kurie vėliau jį išgarsinę vaidmenys – Mauricijaus „Adrianoje Lekuvrer“, Loriso „Fedoroje“, Marijaus „Toskoje“, Pinkertono „Madam Baterflai“ ir kiti – Enricui gimus dar nebuvo parašyti.

Carusas augo neturtingoje šeimoje. Nuo dešimties metų jis derino mechaniko darbą su kartkartėmis rengiamais gatvės dainininko pasirodymais. 1891-aisiais vaikinas pradėjo mokytis pas maestro Guglielmą Verginą. Pirmą kartą jį išgirdęs šis buvo nusiteikęs ne itin optimistiškai: „Tai tik balsas ir nieko daugiau (È ‘na voce ‘e niente)“, – pasakė jis. Tačiau jaunuolio atkaklumas netrukus davė vaisių.

Oficialus jo debiutas įvyko 1894-aisiais Neapolio teatre „Teatro Nuovo“, Mario’aus Morellio operoje „Draugas Frančeskas“ (L’amico Francesco). Po ketverių metų Carusas pradėjo vieną iš perspektyviausių savo karjeros etapų – Milano „Teatro Lírico“ įvyko pasaulinės premjeros: „Arlietė“ (1897), „Fedora“ (1898) ir „Adriana Lekuvrer“ (1902).

Be to, 1902 m. jis debiutavo Londono „Covent Garden“ teatre, operoje „Rigoletas“. Kitais metais vėl vaidino „Rigolete“, pirmąkart sėkmingai pasirodydamas Niujorko Metropoliteno operoje, taip pradėdamas labai aktyvų bendradarbiavimą su Amerikos operos teatru. Čia jis dominavo kiekvieną sezoną iki pat 1920-ųjų.

NESĖKMĖ BARSELONOJE

Rigoletas“ taip pat buvo solisto debiutas Ispanijoje ir vienintelis pasirodymas šios šalies scenoje. 1904 m. balandžio 20 ir 23 d. Carusas dalyvavo dviejuose „Rigoleto“ spektakliuose Barselonos „Gran Teatro del Liceo“ ir daugiau niekada ten nebedainavo. Kitą dieną po pirmojo vaidinimo laikraštis „Diario de Barcelona“ rašė:

„Ponui Carusui teko pakartoti balatą pirmajame bei trečiajame veiksmuose ir tris kartus „La donna è mobile“: galima būtų manyti, kad garsusis tenoras praėjusį vakarą sulaukė didelės sėkmės. Tačiau taip nenutiko. P. Carusui, kuriam, kaip visiems atlikėjams, pasitaiko tiek gerų, tiek blogų dienų, ši nebuvo viena iš gerųjų. Jo nepaprasti gebėjimai, nors neabejotinai ryškūs, atsiskleidė ne visu grynumu – kartais juos temdė intonacinis neužtikrintumas, vienas iš sunkiausiai paslepiamų dalykų. To mūsų publika nenorėjo praleisti be protesto, ypač antrojo veiksmo duete, kuriame atlikėjas buvo labiausiai sutrikęs.“