Karalienė Elžbieta II, 2015 m. kovo 15 d. Joelio Rouse’o / Jungtinės Karalystės gynybos ministerijos nuotrauka. Publikuojama pagal CC licenciją
Justina Semčenkaitė

ELŽBIETOS II APRANGA: TYLIOJI DIPLOMATIJA AR KARALIŠKASIS AKTYVIZMAS?

„Karališkoji didenybė“ – tai titulas, suteikiamas itin nedidelei saujelei žmonių, gimusių karališkose šeimose ar tapusių jų nariais santuokos būdu. Šie asmenys, neretai vadinami išrinktaisiais, taip praminti ne be reikalo, nes jie yra pasaulinio garso įžymybės, beveik superherojai, kurie nesidalina asmeninio gyvenimo detalėmis, o interviu duoda nebent išskirtinėmis progomis ir neretai tik norėdami atkreipti dėmesį į labdaringas iniciatyvas (su retomis išimtimis). Jie egzistuoja tam, kad būtų matomi ir įamžinti, nes jų supergalia – perduoti žinutę nepasakant nė žodžio, dažnai – nuotrauka, apskriejančia pasaulį per kelias sekundes.

Jei kada galvojote, jog apsirengti ryte yra sudėtinga, laiko resursų reikalaujanti užduotis, įsivaizduokite, ką reiškia nuolat vizualiai reprezentuoti savo šalį. Buvimas karališkosios šeimos nariu – ne darbas, o gyvenimo būdas, kurio pagrindas – tarnystė savo tautai, todėl kiekviena aprangos detalė, matoma vos peržengus namų slenkstį, gali būti interpretuojama kaip visos liaudies balsas. Laikytis taisyklių, kokio ilgio turi būti tavo vilkimas sijonas ar kada koks marškinių atspalvis tinkamas, nepamirštant tylaus protokolo, kaip elgtis, šypsotis ar mojuoti, ir vis tiek sugebėti nenukreipti dėmesio nuo filantropijos, drauge palaikant patrauklų monarchijos įvaizdį, yra didikų kasdienybė. Tai per ilgą laiką susiformavęs kultūrinis reikalavimas būti rafinuotai kukliam ir nuolatos atstovauti, kurio be išimties laikosi visi Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos nariai.

Ir vis tik, netgi daug metų stebėdami karališkuosius asmenis, analizuodami jų elgesį, vertindami kiekvieną smulkmeną, niekada taip ir nebūsime tikri, kas buvo norėta (arba nenorėta) pasakyti jų rūbais. Šeima, gyvenanti pagal moto „Niekada nesiskųsk ir nesiaiškink“ (Never complain, never explain), palieka visuomenę spėlioti, ar tam tikri stiliaus pasirinkimai yra sąmoningi diplomatiniai gestai, ar paprasčiausi sutapimai, nes juk jie – irgi žmonės.

Karališkoji mada – tai niša, nedaranti didelės įtakos pasaulinėms mados tendencijoms, tačiau išskirtinė savo funkcija bei galia. Pasak „The Washington Post“ apžvalgininkės Robin Givhan, apranga monarchų šeimoms leidžia ne tik kalbėti rūpimomis temomis, bet ir įsirašyti į istoriją. Ji yra vienas galingiausių komunikacijos įrankių, visos reprezentacijos pagrindas. Jei jau kalbame apie madą, nederėtų pamiršti ir žiniasklaidos bei socialinių medijų, nes jų vaidmuo čia tikrai ne antraplanis, ypač turint omenyje Didžiosios Britanijos karališkuosius asmenis. Net eilinis, aukštuomenės gyvenimu nesidomintis žmogus, nors ir gali nežinoti visų faktų, tikrai yra bent jau girdėjęs gandų ar pasisakymų apie šią šeimą. Rūmai iš žiniasklaidos tikisi pagalbos atkreipiant dėmesį į svarbias temas, tokias kaip ligos, priklausomybė, skurdas ar nelygybė, tačiau neretu atveju įvyksta atvirkščiai – susitelkiama į paviršių, įskaitant kalbančiojo įvaizdžio pasirinkimus. Ir nors yra pasitaikę itin liūdnų patirčių, kuomet besaikis žiniasklaidos persekiojimas baigėsi mirtimi (ilsėkis ramybėje, princese Diana) ar sprendimu atsitraukti nuo šeimos (princas Haris ir jo žmona Megan), nuo dėmesio nėra kada atsikvėpti. Kyla klausimas, kodėl gi visuomenei taip knieti sužinoti, kaip monarchai elgiasi ir atrodo? Atsakymas paprastas – mums svarbu būti tikriems, kad jiems rūpi, o jiems rūpi, nes visas pasaulis stebi.

Valdymo pradžia ir vertybės, padėjusios pamatą išskirtinam stiliui

Elžbieta Aleksandra Marija Vindzor, gimusi 1926 m., savo 21-ojo gimtadienio proga, dar būdama princese, pasakė kalbą, kurioje visai tautai prisiekė, kad jos gyvenimas, nesvarbu, ilgas ar trumpas, bus pašvęstas tarnystei. Šiurpu, bet neilgai trukus Elžbietai teko savo žodžius paversti darbais – po tėvo mirties sostą ji perėmė būdama vos 25-erių. Iki tol dėmesį telkusi į mamos ir žmonos vaidmenis, per vieną dieną jauna moteris tapo vienos galingiausių pasaulio valstybių galva. Priesaiką ji įtvirtino darbais, kaip ilgiausiai Britaniją valdžiusi monarchė, ir būtent ši Elžbietos kalba buvo labiausiai cituojama 2022-ųjų rugsėjo 8-ąją – karalienės mirties dieną.

Tačiau grįžkime į praeitį. Nors moteris į sostą įžengė gana anksti, augdama monarchų apsuptyje ji nuo mažens matė ne vieną pavyzdį, kaip turi elgtis ir atrodyti valdantieji. Karalienė Viktorija, jos prosenelė, tvirtai valdžiusi šalį daugiau nei 60 metų, po vyro mirties niekada neatsisakė gedulo drabužių, skatino juodai rengtis ir savo artimos aplinkos žmones. Karalienė Marija, Elžbietos senelė, net ir būdama garbingo amžiaus žemai nusilenkdavo monarchijos galvai ir kasdien vakarieniaudavo pasipuošusi tiara. Toks elgesys leido jaunajai valdovei suformuoti savo požiūrį į tai, kaip galėtų atrodyti ji pati. Tad nekeista, kad būdama vieša figūra Elžbieta II iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos išsiskyrė stabilumu valdžioje, gyvenime ir, žinoma, madoje.

Vaikystėje būsimoji karalienė ir jos sesuo ilgą laiką buvo rengiamos identiškai. Nors mergaites skyrė 4 metai, daugumoje fotografijų jas matome su vienodais dvieiliais paltais, suknelėmis iki kelių, skrybėlaitėmis bei batais. Vieni šaltiniai teigia, jog tai – asmeninis princesių motinos pasirinkimas, kiti spekuliuoja, kad čia būta sąmoningo siekio pažaboti individualią raišką, ugdant vienybės su kitais jausmą. Elžbietos tėvas, karalius Jurgis VI, mėgo vadinti šeimą „mūsų ketvertu“, kuriame bendrystė ir darbas komandoje buvo svarbiausios vertybės. Tai puikiai parodė įvykis, nutikęs turo po Zimbabvę metu. Karalienei motinai nusilaužus kulniuką akmenuotame kelyje, Elžbieta, parodydama brandą ir atsidavimą, atidavė mamai savo batelius, o pati žygį baigė basomis (tiesa, su plonomis pėdkelnėmis), nors toks elgesys ir nebuvo laikomas tinkamu princesei.

Pasak karališkosios biografės Sally’ės Bedell Smith, vienas žymiausių karalienės pasisakymų, paaiškinusių jos aprangą, skambėjo taip: „Aš turiu būti matoma, kad manimi patikėtų“ (I have to be seen to be believed). Toks požiūris per ilgus metus formavo jos siluetų, raštų, aksesuarų bei kitų aprangos detalių pasirinkimus. Ko gero, dažniausias iš jų – sijono ir švarko kostiumėlis, paryškintas vietinę florą atspindinčiais aksesuarais, paprastai – sage arba skrybėlės dekoru. Elžbieta II žinojo, kaip žmonėms svarbu ją pamatyti, net ir iš toli, todėl rinkdavosi šviesias spalvas, kurios su metais tik ryškėjo.

Vėlyvuoju gyvenimo laikotarpiu Anglijos monarchės spinta rūpinosi komanda, kurią sudarė penkios asistentės, siuvėja ir skrybėlaičių gamintoja. Jai vadovavo asmeninė karalienės dizainerė Angela Kelly, ilgus metus užtikrinusi, jog valdovė ne tik tinkamai atrodytų ir komfortiškai jaustųsi, bet ir kad jos apdarai nesukeltų nepatogumų diplomatinių priėmimų metu. Elžbietos II spintą taip pat prižiūrėjo aprangos tyrinėtojai, prieš karališkuosius vizitus išanalizuodavę vietos gyventojų madą, tradicijas ir rūbų nešiojimo ypatumus. Ši informacija jiems leisdavo patarti, kokius drabužius bei aksesuarus monarchei rinktis, kad nebūtų nusižengta vietos etikai, o jos apranga nesukeltų precedento apkalboms.

Beje, pasak Vindzorų šeimos tyrinėtojų, karalienė turėjo netgi savo audinių archyvą – vietą, kurioje buvo laikomos visos kada nors valdovės aprangai naudotos medžiagos, aprašyti ir dokumentuoti jų nešiojimo ypatumai, pavyzdžiui, kokiomis aplinkybės ir kaip smarkiai audinys glamžosi. Raukšlės ant drabužių laikomos blogu tonu, todėl svarbu užtikrinti, jog šie atrodytų nepriekaištingai net po ilgų priėmimų sėdint, kad ir teatre ar ištaigingos vakarienės metu.

Žymos: