fbpx

ELIZIEJUS.COM

Ilmar Taska

Ilmaras Taska (gim. 1953 m. Kirove, tremtinių šeimoje) – žinomas estų kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris, išgarsėjęs debiutiniu romanu „Pobeda 1946“, kuris buvo išverstas į 14 kalbų, pelnė ne vieną literatūros premiją, o „The Times Literary Supplement“ išrinko jį vienu geriausių 2018 m. kūrinių. Romane tikroviškai atkurta slogi baimės ir įtarumo aplinka pokario Taline, kai Estija buvo atskirta geležine uždanga.

Distopinis I. Taskos romanas „Eliziejus.com“ (Elüüsiumi kutse) vaizduoja netolimą ateitį Europos valstybėje (gal Estijoje ar Lietuvoje), kurios suverenitetui kelia grėsmę oligarchas, populiaraus virtualios tikrovės portalo savininkas. Knyga ypač aktuali, nes pandemija daug pasaulio gyventojų uždarė namuose, darbas ir laisvalaikis nemaža dalimi persikėlė į asmeninę erdvę. Technologijos liko kone vienintelė priemonė palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu. Viena iš pagrindinių kūrinio temų yra manipuliacija žmonėmis, įtraukiant juos į politiką, pasitelkus virtualybę bei socialinę žiniasklaidą. „Eliziejus.com“ vaizduojamas rytdienos pasaulis, keliamas klausimas, ar pasaulinėje arenoje yra jėgų, galinčių ne vien tikslingai keisti visuomenės tikrovę, bet ir sukurti kupiną žavesio jos pakaitalą. Nukelti mus kitapus slenksčio, iš kur greičiausiai nebebus kelio atgal.

Vertėja

(Romano ištrauka)

Estera senoviniu raktu atrakino buto duris ir įžengė į stilizuotą antikinį pasaulį.

Tarp senos mantos puikavosi nauja sofa „Madame Récamier“, ant kurios galėjo sėdėti pusiau gulomis. Tai buvo naujas ampyro stiliaus baldas, tik daug ergonomiškesnis už senas šezlongo tipo sofas. Spyruokles jame pakeitė viskoelastinis sluoksnis, tiksliai, centimetras po centimetro prisitaikantis prie kūno linijų. Bet gulinėti ant jo vis dėlto nebuvo patogu.

Estera apsivertė ant vieno šono, paskui ant kito. „Madame Récamier“ iškart įgavo jos kūno formas, palaikė stuburą ir net mentes. Visgi Estera jautėsi nepatogiai. Visa pernelyg minkšta, nors gyvenimo būta nepastebimai standaus.

Estera pasitaisė patiesalą po sėdimąją ir staiga nevalingai pagalvojo apie didelę šiltą plaštaką, kuri galėtų švelniai glostyti jai odą. Tačiau tokios niekur nebuvo, visur siūlė tik pakaitalus, bet jie niekad nedavė tokio pat efekto. Virtualus paklotas tikrai teikė glamonių pojūtį, o žmogiškasis lytėjimas pranyko daugybės lokdaunų ir epidemijų metu. Visa tebuvo pakaitalas. Atrodė, kad visas pasaulis gyveno pakaitinį gyvenimą.

Esteros vyras jau seniai susirado jos pakaitalą, tačiau Estera nenorėjo bendrauti su pakaitiniais vyrais. Turbūt buvo išrandami vis nauji virusai, plintantys tik per žmogišką kontaktą, – kad klestėtų dirbtinių sąnarių bei sekso lėlių verslas. Ne itin galėjai prie ko nors liestis. Estera slapčiomis eidavo į aklus pasimatymus, bendravo interneto svetainėse, apie tai, žinoma, nepasakodama savo kolegoms, nes pedagogikos pasaulis tebebuvo konservatyvus sekso ir jo pakaitalų revoliucijos atžvilgiu.

Taigi, Estera sėdėjo ant savo naujos „Madame Récamier“ sofos ir nuspaudė mygtuką, kad ta po ja kiek sušiltų. Žvelgė į dirbtines malkas savo senoviniame židinyje, kuris niekad neprikaitindavo svetainės. Nuo lentynų į Esterą žiūrėjo perskaitytos popierinės knygos apie didžiąsias istorijos asmenybes, tylinčius senus bičiulius.

Jie neturėjo išmaniųjų telefonų, kompiuterių, jutiklių, socialinių tinklų, pasimatymų portalų… Bet Estera vis tiek nesijautė privilegijuota. Ko gero, vietoje visų naujoviškų patogumų ji būtų norėjusi vieno draugo, vieno tikro bendražygio, kuris ją išklausytų, gal net mylėtų.

Estera leido šviesai pritemti ir veidrodžiams nublankti. Ji vis tikėjosi, jog kažkur tebėra išlikusi jos vaikystės pasaulio estetika, moralė bei papročiai.

„Žinau, kad įvyks kai kas baisaus, nes seniai nieko nebuvo nutikę“, – pagalvojo Estera. Ji tikėjo istorijos dėsningumu bei statistika. Visuomet galėjo būti ir sutapimų, bet jie nepaneigė esminių statistikos pagrindų. Estera žinojo, kad kiekvienoje mokykloje kažką nušovė, nunuodijo, mirtinai primušė. Arba negirdėtas virusas ar bakterija sukeldavo kažkieno netikėtą mirtį. Kartais apie tai pasklisdavo kalbos, nutikimo mastą perdėdavo, kitąsyk gandus nuslopindavo. Žiniasklaida nepajėgė domėtis kiekvienu nelaimingu įvykiu. Juos irgi teko parduoti, paversti įtraukiais. Arba sumažinti siaubą keliančias detales, neutralizuoti faktus, nesiskverbiant į priežastis. Atsižvelgiant į aplinkybes.

Netinkamo dėmesio netroško nė viena mokykla. Estera gebėjo nujausti nelaimę, pastebėdavo jos kvapą, iš pažiūros nematomus dalykus, kaip vaikų judėjimo greitumas, būriavimasis, gyvumas, pavienių persekiojamųjų į save nukreiptas žvilgsnis.

Ji beveik niekad neklysdavo nuspėdama įvykį. Oras mokykloje tuomet tapdavo tvankus, nepaisant pastovaus vėdinimo. O gal tai jos pačios nerimastinga nuojauta, kuri galop išsipildydavo. „Ne, mano mintys ir baimės niekam nedaro įtakos“, – nusprendė Estera. Ji paprasčiausiai buvo kolektyvinės pasąmonės, įtampos kilimo ar kritimo kanalas.

Estera būtų norėjusi apie tai pasikalbėti. Pavargo vaikštinėti ant pirštų galiukų iš baimės ką nors padaryti ar pasakyti ne taip, suklysti politinio korektiškumo atžvilgiu.

Ir dabar, eidama gatve, ji išgirdo savo telefono signalą, perspėjantį, kad nejučia žengtelėjo į dviračių taką, ir moterį bemat užkliudė pravažiuojantis elektrinis paspirtukas. Kaip gerai, kad GPS apie tai pranešė iš anksto ir satelitai uoliai ją stebėjo. Visi stebėjo visa ir visus, bet vis dėlto Esterai atrodė, kad ji apie nieką neturi visos apžvalgos. Niekas neberasdavo laiko bei noro gilintis. Gyvenimas ėjo horizontaliu lyg­meniu. Viskas sukosi skaitmeninės žiniasklaidos plotmėje, ir niekad nežinojai, kas tau atsakys: vaiko tėvai, jų atstovas, apsaugininkas ar namų šeimininkė.

Telefonas vėl pyptelėjo. Atėjo žinutė apie baudą už įžengimą į dviračių taką.

2022-07-26
Tags: