Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (LNOBT) pradėjus naująjį sezoną, puikus metas atsigręžti į kūrėjus, paskyrusius jam didžiąją savo gyvenimo dalį. Vienas jų – buvęs šio teatro vyriausiasis režisierius (1989–1999) Eligijus Domarkas (gim. 1943), kurio broliai Juozas ir Stasys yra žymūs Lietuvos dirigentai. Pašnekovas 1972-aisiais baigė tuometinę Leningrado konservatoriją (dab. Sankt Peterburgo valstybinė N. Rimskio-Korsakovo konservatorija), operos režisūrą. 1977–1978 m. stažavosi Berlyno komiškojoje operoje (Komische Oper Berlin) Vokietijoje, buvo vyr. režisieriaus Joachimo Herzo asistentas statant G. Puccinio „Madam Baterflai“. 1972–2005 m. režisavo operas LNOBT, taip pat pastatė nemažai spektaklių Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre bei Čikagos lietuvių operoje. 1993-iaisiais LNOBT gastrolėms Savonlinos festivalyje Suomijoje režisavo G. Donizettio „Liučiją di Lamermur“. Interviu kūrėjas dalijasi ne tik unikalia patirtimi ir prisiminimais apie studijų laikus sovietmečiu, kūrybą nepriklausomoje Lietuvoje, bet ir požiūriu į šių dienų operą.

Per ilgus savo darbo metus sukūrėte žymių operų pastatymų ne viename šalies teatre. Kiek jūsų vaikystėje buvo scenos meno? Gal jau nuo mažų dienų pajutote norą režisuoti?

Ir taip, ir ne. Augau Klaipėdoje. Taip sutapo, jog mano auklėtoja buvo Klaipėdos dramos teatro direktoriaus žmona. Ji labai dažnai vesdavosi mokinius žiūrėti spektaklių. Visus keturis pradžios mokyklos metus praleidau teatre, eidavome į jį beveik kasdien. Gal tai ir prisidėjo, kad gyvenime pasukau režisieriaus keliu.

8-ajame dešimtmetyje studijavote svetur. Daug ko iš to meto jau nebepamename, o ir daugelis dar nebuvome gimę, tad labai įdomu sužinoti, kaip sekėsi mokslai tuometiniame Leningrade?

Anais laikais būdavo renkami „nacionaliniai kadrai“. Leningrado konservatorijoje buvo palikta viena vieta Lietuvai. Paklausęs brolio Juozo patarimo, išvažiavau mokytis, tačiau ta vieta pasinaudoti nesugebėjau ir „nacionaliniu kadru“ netapau – neišlaikiau egzaminų, negavau minimalaus balo. Man trūko žinių ir patirties muzikiniame teatre. Tuomet nusprendžiau ne grįžti į Lietuvą, o likti Leningrade. Įsidarbinau apšvietėju Operetės teatre [dab. Sankt Peterburgo kamerinė opera]. Po pusmečio pradėjau dirbti statistu Modesto Musorgskio, vadinamajame Mažajame operos, teatre. Tas darbas man davė itin daug. Turėjau galimybę pamatyti visus spektaklius. Lygiai po metų, be jokios respublikinės vietos, pirmu numeriu įstojau į konservatoriją, nes jau turėjau patirties. Šios studijos tęsėsi penkerius metus.

Mokytis sekėsi sunkiai. Vienas studentas turėdavo net keturis dėstytojus – specialybės, taikomosios dailės, darbo su klavyru ir scenografijos. Reikėjo rengti kursinį darbą – pasirinkti kurį nors kūrinį ir jį pastatyti, tad į savaitę po kelis kartus susirinkdavome visi penki (aš ir dėstytojai) ir svarstydavome įvairias galimybes. Labai įdomūs būdavo taikomosios dailės paskaitų ciklai, vykdavę Ermitaže, stovint prie originalių paveikslų. Naudodavomės Repino biblioteka, kuri priklausė Dailės akademijai. Kai ten nueidavai ir užsisakydavai daug įdomios literatūros, galėdavai sėdėti savaitėmis. Dėstė žinomi Marijos teatro režisieriai Romanas Tichomirovas ir Margarita Sluckaja. Tuomet tai buvo kultūrinio gyvenimo aukščiausias taškas. Iš Leningrado parsivežiau didelį žinių bagažą.

Po studijų tobulinotės Vokietijoje, Berlyno komiškojoje operoje. Ko išmokote, ką pamatėte ten? Tikriausiai patirtis Lietuvoje, Rusijoje ir Vakarų Europoje skyrėsi?

Į Vokietiją patekau per kultūrinius mainus. Atvykęs susipažinau su Walteriu Felsensteinu – mes, keli buvę studentai iš Leningrado, stažuotės metu matėme, kaip dirba vienas garsiausių austrų režisierių. Jo metodika, maniera, pasaulėžiūra kardinaliai skyrėsi nuo tarybinių pedagogų, todėl ir aš grįžęs į Lietuvą siekiau dirbti visiškai kitaip. Po Felsensteino mirties teatro valdymą perėmė Joachimas Herzas. Man teko matyti ir jo pastatytus veikalus. Tai buvo labai talentingi, kūrybingi žmonės. Visiškai kita mokykla. Nežinau, ar tai tikrai vokiečių išradimas, tačiau nuvykęs ten pamačiau, kaip į operų klavyrus po kiekvieno puslapio įdedami tušti lapai, kuriuose režisieriai nusipiešdavo scenos eskizus ir užsirašydavo pastabas, kas kokio takto metu vyksta. Su tokiais klavyrais jie eidavo į repeticijas ir žinodavo, ką kur sakyti solistams. Lietuvą ši praktika pasiekė daug vėliau.

Nuo ko pradėjote savo kūrybinį kelią tėvynėje? Kaip atsidūrėte LNOBT, anuomet dar vadintame LTSR valstybiniu operos ir baleto teatru?

Čia atlikau praktiką, kuriai Leningrade buvo skirti paskutiniai studijų metai. Pasirinkau Lietuvą, nes ji nepasižymėjo muzikinio teatro režisierių gausa. Juozas Gustaitis ir Juozas Zauka buvo jau brandaus amžiaus, tad netrukus jų vietą turėjo užimti kažkas kitas. Mano praktikos darbas – atstatyti, atkurti jau seniau sceną išvydusį „Sevilijos kirpėją“ [komp. G. Rossinis]. Tame spektaklyje pasirodė Zenonas Tervydis, Edmundas Kuodis, Danguolė Juodikaitytė, dar dainavo Henrikas Zabulėnas ir kiti žinomi solistai. O mano diplominis darbas buvo atnaujinta opera „Karmen“, kurios premjera įvyko 1933 m. su garsiosiomis dailininko Aleksandro Benua dekoracijomis. Kadangi estų scenografas F. Mattis žavėjosi šio menininko darbais, kai pastatymą iš senojo teatro pastato J. Basanavičiaus gatvėje reikėjo perkelti į naująjį, jam buvo pasiūlyta pritaikyti dekoracijas kur kas didesnei scenai. Taip atsirado Benua stiliumi nutapyti šoniniai kulisai. Spektaklį rodė apie 40 metų. Jame buvo galima išvysti Vaclovą Daunorą, Nijolę Ambrazaitytę, Virgilijų Noreiką. Visgi šioji „Karmen“ nebuvo mano unikalus pastatymas, o senojo pritaikymas naujai vietai.