fbpx

Ekologija ir kreivos linijos

Erika DRUNGYTĖ

Šiandieną tiek daug kalbų apie ekologiją, nešvaistymą, tvarumą, atsinaujinančią energiją… Tačiau niekaip, na, niekaip nepriartėjama prie holistinio požiūrio, visumos regėjimo, visų sudedamųjų matymo. Kaip nėra autonomiškai, be sąveikos su kitais veikiančio mūsų kūno organo, taip nėra kažkokios mistinės ekologijos, „iškirptos“ iš visos gyvensenos, mąstysenos, jausenos. Tas idėjos separavimas, atidalinimas ir tarsi atskiro elemento brukimas į kitas sferas niekada neduos jokių rezultatų. Nes žmogus yra būtybė, kuriai būdingas tokio masto visapusiškumas, kad net pats negali jo aprėpti – tarsi kosmosas, galimas tyrinėti tūkstantmečiais, o vis viena neatskleidžiąs savo paslapčių.

Vienas nuostabiausių XX a. menininkų Friedensreichas Regentagas Dunkelbuntas Hundertwasseris, laikytas išsišokėliu, bepročiu, ekscentriku, provokatoriumi, bet buvęs be galo populiarus dėl unikalaus mąstymo ir išskirtinių kūrinių, greičiausiai iki šiol yra vienintelis savo gildijos atstovas, dar 5-ajame dešimtmetyje pradėjęs kelti darnaus sugyvenimo idėjas. Kažkada pabuvojusi jo projektuotame name Vienoje, tame kreivagrindžiame, ryškiaspalviame, margame statinyje, per kurio balkonus augo medžiai, o banguotomis sienomis tekėjo vanduo, susižavėjau ir asmenybe, ir jos darbais. Detaliau nepasakosiu, apie jį galima rasti įvairiausios medžiagos, tik paminėsiu, kad Šimtavandenio kūrėjo vizijos jau tada, praeito amžiaus viduryje, pranoko visas nūdienos deklaracijas.

Jis kalbėjo apie sampyną viso to, kas yra žemėje – žmogaus ir Dievo, gamtos ir aukščiausių jėgų, amžinosios gyvybės spiralės ir nesibaigiančios vegetacijos. Kitaip tariant, šio menininko įsitikinimai apie darnos būtinybę apėmė ne tik pacifistinį, žaliąjį mąstymą, bet siekė daug toliau. Jis teigė, kad žmogus gali sukurti Rojų, tiesą sakant, Rojus jau yra, jo tik negalima naikinti. Tai Hundertwasseris šūktelėjo „Pasodink medį!“ ir deklaravo, jog Dievui svetimos tiesios linijos. Regis, jis sugebėjo „suvirškinti“ įvairiausius gal net sau pačiam nežinomus dalykus, randamus skirtingų mąstytojų, dvasininkų, mokslininkų bei menininkų veikloje, ir pliūpsniais tai atiduoti visuomenei kaip jau vientisą, sąryšingą produktą.

Taigi nėra žmogaus be kūno, proto, dvasios, nėra be kūrybiškumo, veikimo, valios, be pojūčių ir pajautų, be instinktų ir sąmoningumo. Todėl visada ištiks nusivylimas, kai praėjus kuriam laikui paaiškės, kad idėja, atskirta nuo bent vienos žmogui būdingos savybės, neduoda vaisių. Ar tai būtų ekologija, ar lyčių lygybė, ar religijos eliminavimas, ar materializmo dominavimas, ar „laisvės“ daryti ką tik tinkamiems propagavimas… Leonardo’as da Vincis, nupiešęs „L’uomo vitruviano“, iš tiesų atkartojo ne tik Vitruvijaus idėjas apie kanonines kūno proporcijas bei ergonomiką. Tai harmonijos paieškos, detalių visumoje ir visumos detalėse santykių archetipas, aprėpiantis ištisą visatą. Tad dar ir dar kartą – pradedant holistine senovės graikų ir baigiant šiuolaikinių šios pasaulėžiūros atstovų (Rudolfo Steinerio, Antano Maceinos, Abrahamo Maslow ir kt.) laikysena – iš tiesų juk „Viskas yra be galo paprasta ir taip be galo gražu“ (Hundertwasseris). Tereikia atsisakyti godulio turėti, noro įrodyti, ambicijų dominuoti, galios geidulio, egocentrizmo, kovos. Ir atvirkščiai – tereikia priėmimo, susitaikymo, džiaugsmo, paleidimo, susiliejimo, atsivėrimo. Tik…

2021-05-21
Tags: