Tomo Petreikio nuotrauka
Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

EGLĖ RIDIKAITĖ. ĮKRAUTOS PRISIMINIMAIS DROBĖS

Sėdžiu ir galvoju, kad tokių fenomenų kaip Eglė Ridikaitė – nebėra ir kaži ar kada dar bus. Labai gerai pamenu, jog pirmąkart pamačiusi kelis paveikslus iš 18-os darbų ciklo „Palikimas (Babutas skarialas)“ likau lyg gerai trenkta veidan egzistencine mazgote – sutrikusi, bet ir kiek pakylėta. Nežinia, ar dėl to, kad ir manoji senelė siejosi su skarelėmis, ar todėl, jog patys meno kūriniai be galo estetiški, tačiau Ridikaitė mane įžemino užmaršties žemėje ir privertė atkasti įvairiausius prisiminimus – užhipnotizavo. Vėliau, žinoma, buvo dar keliolika susitikimų su jos drobėmis, bet visus juos jungė, kaip taikliai yra pasakiusi Agnė Narušytė, „įvairiausios nepaleidžiančios vaizdinės nuojautos“, kurių menininkės kūryboje apstu. Mane visad stulbino Eglės darbuose jaučiamas esaties krūvis, aistra bei pagarba drobei. Rodos, kad ji šią mato kaip estetikos objektą, su kuriuo, o ne ant kurio reikia dirbti. Kažkada pati yra sakiusi, jog tik priėjusi prie drobės paliečia ją, ir viskas iškart pasikeičia (storas dažas net nervina, jį iškart nuvalo, nes turi matytis drobė).

Menininkės kūryboje daug jusliškumo ir jam skirto dėmesio. Jos tapyboje vaizduojamos erdvės, kasdienybėje egzistuojantys, tačiau rutinoje pasimetantys objektai yra jusliškai suvokiamo pasaulio dalys, kurios drobėse atsiskleidžia ne savo daugiu, o esatimi. Žvelgdamas į išpurkštus skarelių raštus grožiesi ne tik pačiu kūriniu, bet ir tuo, kaip netikėtai jis paliečia tave, tavo istoriją. Prisimenant prancūzų filosofo Maurice’o Merleau-Ponty mintį, Eglė ir jos darbai iš tiesų reflektuoja, nes atranda tai, kas dar nereflektuota. Šiai kūrėjai įdomu viskas, ir padedama talento ji geriausiai prieinamą matomybę kilsteli metafizinės siekiamybės link, taip efemeriškus užrašų lapelius, kelionių nuotraukas, kalėdines eglutes, senas močiučių skareles ir apšnerkštas Vilniaus laiptines paversdama akivaizdžiomis būties dalimis, erdvėlaikiais.

2000 m. Eglė Ridikaitė tapo 11-osios Vilniaus tapybos trienalės laureate, vėliau sulaukė geriausios „ArtVilnius’14“ menininkės pripažinimo, o 2018 m. gavo Vyriausybės kultūros ir meno premiją. Galiausiai kūrėjos veiklą 2020-aisiais vainikavo Nacionalinė kultūros ir meno premija. Taigi šiame interviu kalbėjomės apie tai, ką reiškia būti menininke ir kas pastūmėjo ja tapti, apie mamos padarytą įtaką, kaip gimsta meno kūriniai bei kodėl Eglės atveju jie kupini meilės.

Žvelgiant į Tavo darbus, gal dėl to, kad jie tapyti ne ranka ir sukuria „lyg iš niekur“ atsiradusių objektų įspūdį, o gal todėl, jog kvestionuoja tiek daug asmeniškų temų, mane visuomet apima meditacijos būsena. Žiūriu, žiūriu, kone iki stebeilėjimo, ir suprantu, kiek daug juose dugnų, tik spėk kasti… Nedaug kas žino, kad štai, pavyzdžiui, kurdama 25-ių paveikslų ciklą „Kultūringos grindys“, kuriame rėmeisi originalais, Tu taip pat ir matavai kiek­vieną plytelę, žymėjaisi įvairius niuansus, o vėliau purškei jas vieną po kitos, „įstatydama“ į iš anksto atkurtus tikslius laiptinės kontūrus. Ar visiems savo sumanymams skiri tiek daug dėmesio, ar visus juos eskizuoji, konstruoji? Kodėl?

Ačiū, gražu – „lyg iš niekur“ atsiradusių objektų įspūdį“… Žinai, kai tapiau grindis, kartais jausdavausi kaip statybininkas, plytelių klojėjas, ypač kai „nuiminėjau“ dydį, siluetą, formą. Išsiplauni, iškloji viską popieriumi ar polietilenu ir… vedžioji. Vis galvodavau, kodėl šitaip, o ne kitaip išdėstytas ornamentas? O gal taip netilpo? Kas padiktavo vienokią ar kitokią tvarką? Kodėl plytelė pasukta taip, kodėl nupjauta būtent šitoje vietoje? Tas ropojimas, kiekvienos plytelės apčiupinėjimas sukelia keistą jausmą. Lyg pats tampi plytele ar jos dalimi, įsijauti į medžiagiškumą.

Ir taip, man rodos, toks mano darbo principas – visiems kūrinio dėmenims skirti daug dėmesio. Kitaip tiesiog neišeina, nes pastoviai apie tai galvoju. Nors priklauso ir nuo idėjos, kiek ji įtraukia į procesą. Kažką pasipiešiu, pasibraukau, pasirašau, bandau pagrįsti konceptualiai. Dar ir visą procesą fotografuoju, vis pasižiūriu, ar gerai, o gal pagadinau, galbūt jau baigta, ką daryti toliau. Tik, jei reiktų palyginti dabar ir seniau, man rodos, dabar daugiau galvoju ir dirbu ilgiau. Atsirado kantrybės.

Ta kantrybė, ko gero, yra duotybė, su kuria susijęs ir profesijos pasirinkimas. Sakyk, kodėl tapai dailininke? Kas pastūmėjo domėtis menu?

Net nežinau, kas paskatino eiti šituo keliu, bet, man rodos – nuo pat vaikystės norėjau. Be abejo, buvo visokių svajonių, ir aktore, ir archeologe-kasinėtoja būti, tačiau labai anksti supratau, kad noriu piešti, o tai, jog piešimas sekėsi – tik gelbėjo.

Dar šalimais gyveno tokie du dailininkai, tai žinai, kai susidūriau su jais, jų dirbtuvėmis, dar labiau patraukė menininkės kelias. Tų kūrėjų atėjimas į mano kasdienybę buvo lyg koks mano norų ir siekių patvirtinimas. Ir iš viso, jie man tokie dievai atrodė, gražuoliai, patys sau kuriantys meną! O šiaip dar darželyje piešdavau. Nežinau, ar man ten gerai sekėsi, prisimenu tik kad neleisdavo darbelių išsinešti, todėl tekdavo nugvelbti nuo stalo ir susikišti į kišenę… Dar, pamenu, prieš pirmą klasę sirgau, gulėjau ligoninėj ir mama atėjusi manęs aplankyti paklausė, ar norėčiau eiti į „sustiprintos dailės“ klasę. Nuėjau ten ir panašu, kad nebeišėjau.

O aplinka mano buvo paprasta, gyvenau Marijampolėj ir neturėjau žmonių, kurie būtų skatinę tik apie meną galvoti. Tai mama padarė didžiausią įtaką. Ji buvo labai apsiskaičiusi, Sankt-Peterburge baigusi mokslus. Pamenu, namie turėjome daug įvairiausių knygų, bukletų, Ermitažo parodų katalogų, tik kad viskas ruda, nieko nesimato – prasta spauda… Man rodos, tas žinojimas, jog kažkur egzistuoja paslaptingas Peterburgo miestas, kuriame yra Ermitažas, o ten – visa gausybė dailės kūrinių, skatino domėtis menu daugiau. Dar ir mama kažkada sakė, kad vaikščiodama po parodas svajodavo, jog vienas jos vaikas taptų menininku. Matyt, visos mažos detalės susidėjo krūvon.

Kas turėjo poveikio pasaulėjautai – tam Tavo jautrumui, gebėjimui stebėti aplinką lyg rentgeno spinduliais, nediagnozuojant, bet atskleidžiant?

Matyt, šeima, artimiausia aplinka, taip pat, žinoma, negalima pamiršti ir tų dailininkų-dievukų! Galbūt dar reiktų išskirti piešimo mokytoją ir pirmosios dailės mokyklos tuometiniame Kapsuke įkūrėją, Lilijos Puipienės tėtį Vytautą Morkūną. Apie jį visada buvo daug kalbama, kad tai geras žmogus, kad gražiai piešia, kad turi puikų humoro jausmą – man jis automatiškai tapo asmeniniu autoritetu. Tada dar toks „kūlverstis“ įvyko – Lilija neįstojo į dailės institutą ir grįžo metus mus visus mokyti piešti. Juokai juokais, bet man ji taip pat tapo pavyzdžiu – labai daug ką davė, daug ko išmokė ir paruošė.

Jei gerai pamenu legendas, pirmųjų aerozoliu purkštų darbų („Peizažas Nr. 5 (I, II D.)“, 2001) paviršius pati siuvaisi iš įvairaus dydžio porėmiams aptempti naudotos medžiagos skiaučių. Tuomet dar priėmei tokį lyg keistą, netikėtą sprendimą – jų nepadengti balto grunto sluoksniu, ir štai, vaizdinės struktūros dalimi tapo pats drobės medžiaginis paviršius, jo sandara. Man rodos, dėl to vaizdas virto be galo intymiu, perregimu lyg vizija. Kaip kilo ši idėja?

Iš to laiko ir darbų geriausiai prisimenu jausmą, pilną nežinios ir baimės, verčiantį mąstyti, kas bus toliau, nes išseko mano didžiulių drobių klodai, turėti ištekliai. Galvojau sau – turbūt nebetapysiu… Anuomet naudojau tokį vilnos ir sintetikos audinį, pirktą iš Grigiškių fabriko, į kurį būdavo vyniojama žaliava popieriui. Žinai, medžiaga – tikra pasaka, didelė, nereikėjo siūti. Tokio rožinio atspalvio ir kūno spalvos – man tai negruntuota drobė, taip ją vadinau, nes graži savaime. Liko tik atraižos, o išmesti gaila, tad sugalvojau susiūti. Tai va, Vilnius, Maironio g. 3, trečias aukštas, žiema, saulė šviečia ir šviečia iš kairės, šalta. Sudėliojus drobių likučius išėjo du gan nemaži gabalai. Didžiuliai formatai, beliko sujungti, tik supratau, jog reikės tai daryti rankomis, nes jie per daug dideli ir dulkini, kad vežčiausi, pavyzdžiui, pas sesę. Siuvu likučius, tokius lyg du peizažus, tiksliau – tarsi vieną iš dviejų dalių…

Meditatyvus procesas buvo, vis mąsčiau, kad tai paskutinis darbas ant šitos drobės, o juk siuvimas rankomis – kaip ir kūrinio pradžia. Pradėjau galvoti, kas turėtų būti nutapyta ant tų dviejų drobių, o tada taip dzinkt – juk susiūta, tarsi jau nutapyta! Siuvimo linija – kaip brūkšnys pieštuku ar anglimi. Ir apskritai, abi pusės buvo gražios, viena lyg kailinė, panaši į sušalusią žemę, o kita – plika, paprasta, tai ta ir užtempiau ant porėmių. Matmenų dabar neatsimenu, bet dideli išėjo. Taigi, drobės buvo baigtos, o darbas – dar ne. Išdrįsau ant vienos dalies juodu aerozoliniu dažu užpurkšti žodį „myliu“, o ant kitos – „kiškį (zuikį)“. Sujungus gavosi „myliu kiškį (zuikį)“. Niekaip nežinojau, ką labiau myliu, ar kiškį, ar zuikį, bei kuo jie skiriasi.

Ta tuščia drobė, jos kūno spalva – tai pats kūnas, oda, o aerozolinis dažas – tęstinumas pirmųjų mano darbų su rašaliniais užrašais („Regula išskrido“, 1997 ir „Be pavadinimo“, 1998, iš „Ružavų raštelių“), tik kitaip. Juoda – angliuko spalva, naudojau ir mėlyną, ir violetinį, visus rašalus. Vėliau užpurškiau „Nr. 5“ ir pavadinau „Peizažas Nr. 5 (I, II D.)“, nes buvo ir kitų peizažų, atsiradusių tuo pat metu. Tik va, kalbėdama su tavim galvoju, kad dabar drobes palikčiau be užrašų, tuščias, kūno spalvos.

O kodėl?

Anuomet būtų atrodę, kad darau nesąmonę, tačiau dabartiniu žvilgsniu – teisingas būtų buvęs pasirinkimas. Kai pagalvoji, ir taip tie darbai buvo beveik tušti, bet žinai, norėjosi atskleisti pačią drobę, kuri beprotiško gražumo, o siuvinys išėjo it kokia tapyba dygsniuojant. Apmaudu, kad neturiu pasidariusi nuotraukų, kažkur tik skaidrė mėtosi; pačios drobės susuktos į ritinį ilsisi kaime. Gal kandys nesuvalgė, visgi vilna. Bet gerai, kad negalima taisyti darbų! Nesibaigiantis triūsas būtų prie vieno projekto…

Meno kūriniai – kaip kokie laiko inkliuzai ar mašinos, ir taisydama, matyt, perrašytum atmintį, prisiminimus. Juk menininkai juose mato tai, ką patys prisimena, o mes, stebintieji, įkraunam darbus savomis patirtimis, nemanai?

Taip, taip! Man jie veikia kaip kokios asmeninės nuotraukos, nes kai pamatau vieną ar kitą, dar labai daug prisimenu. Atmintyje atsikuria daiktai ir žmonės, kvapai ir įvykiai – atsistoji priešais darbus ir kurdama apmąstai savo dienas. Įkrautos prisiminimais tos drobės.

Nedaug tyrinėti, bet be galo įdomūs yra užrašų darbai. Žinai, kalbu apie ankstyvus 2000-uosius ir įvairius Tavo ranka pieštus žemėlapius bei užrašus, kuriuos vėliau nusprendei perkelti ant drobės ir kilstelėti „meno kūrinio“ link. Kaip taip nutiko, kad asmeniniai žemėlapiai, minčių kartografijos užsiropštė ant drobių? Ar Tau pačiai šio periodo darbai svarbūs?

Viskas kasdienybėje… Tuomet buvo vasara, kaip tik po mokslų baigimo, karšta, ir paprasti užrašėliai mėtėsi ant grindų prie laidinio telefono. Laukdama skambučio, sklaidydama tuos lapelius pagalvojau – juk užrašai gali būti paveikslai. Mažyčiai, nesvarbūs, lyg apie nieką, pilni skaičių, datų, kažkokių telefono numerių, lėktuvų skrydžių laikų, autobusų tvarkaraščių. Toks brūkšnių, keverzonių, nupieštų pokalbio metu, lapelis – kaip audinys. Pamačiau ir labai aiškiai supratau, kad žinau, ką daryti toliau. Taip maži lapeliai tapo 200 x 250 cm, 200 x  300 cm. Viena kraštinė turėjo sutapti, sugalvojau, kad jie galėtų jungtis į vieną liniją, toks neužbaigiamas paveikslas, erdvė, kurioje ir taip daug tuščios vietos, atskiriamos tik porėmio brūkšnelio ar drobės tono skirtumo.

Būta ir rožinių, meilės raštelių, bet taip jų nepavadinau, neišdrįsau. Tuo metu visi darbai buvo be pavadinimų, ir tik vėlesniuosius įvardijau „Žiedų 50“. Jų idėja labai aiški – erdvės užvaldymas, vienas kūrinys iš keturių dalių. Tiesą sakant, planavau ir penktą, bet nepadariau, kažin kodėl supasavau. Tai turėjo būti laiko drobė, kuri pasakoja, kada reikia ar galima nuvykti į sodą, autobusų grafikas, parodantis, kelintas važiuoja ir kada. Toliau – kaip jį rasti nuo stotelės ir kaip atrodo ta vieta, kurioje mes gyvename. Kambarys – iš viršaus ir iš priekio. Viskas turėjo sudaryti vientisą idėją, vientisą kūrinį, kuriame kalbama apie laiką ir vaizdą vienukart. Svarbūs man tie darbai, nes veikia kaip savotiškas užfiksavimas, kad tai niekada nedingtų, nepasikeistų, bent jau mano atmintyje. Ir žinai, vienas jų uždengtas silikonu, iš tikrųjų užfiksuotas. Apskritai, užrašai man yra labai svarbūs, ypač pirmieji, tie tuščiausi. Jie kaip manęs pradžia, tam tikras atspirties taškas.

Tavo kūriniuose be galo daug laiko sankaupų, meilės ir nostalgijos. Pastarosios, regis, rasi visur, kur bepažvelgsi: asmeniniai užrašai, uošvių butas ir jame erzinusių objektų tapymas, mylimõs senelės skarelės ir prasmės jose įsteigimas, kultūringos, rodos, beveik prarastos Vilniaus grindys ir seniai nebestovinčios sinagogos langai. Kaip manai, iš kur kyla ši nostalgijos estetika?

Kaip nostalgija atsirado – nežinau. Tapau tai, kas mane liečia, kas man svarbu, kas džiugina, dėl ko skauda – taip išeina, kad kažkokia dalelyte viskas surišta su manimi. Bendrai labai daug reiškia aplinkiniai žmonės, tiek dabar, tiek praeityje, – jie daug ką išprovokuoja, iššaukia, jų dėka gimsta mintys, idėjos, darbai. Šie sąlyčiai, jausmai, tiesioginiai ir netiesioginiai, gali pakelti, pastūmėti arba, atvirkščiai – nuleisti ir sustabdyti. Tai aš plaukiu kaip lapelis ir gaudau vėją.

Manau, be galo svarbu stebėjimas. Esu atvira. Taip pat vietos, kurias aplankau, turi savo emocijas, kalbą. Bet man asmeniškai idėją gali išprovokuoti bet kas, tiek lietaus lašelis, tiek kažkieno nuotraukoje pastebėtas pūkelis ant palangės, tiek vaivorykštė ant mėlyno lino. Lygiai taip pat ir kokia saulė ar rūkas, per kurį nieko nematyti. Keista, nes jį tik jauti, užuodi, tačiau žinai, kad kažkas yra. Gal tai ir yra kasdienybės naratyvas. Kartais reikia žiūrėti į ją kaip į duotybę, kurioje esi, galvoti, ką iš jos galima padaryti. Juk tu čia, dabar ir negali būti kitur, nebent…

Taigi žmonės, bendravimas su jais – vienas iš pagrindinių kūrybos stimulų?

Taip, arba, galima sakyti, meilė ir šiluma, nes iš esmės tai juk yra viena ir tas pat. Man rodos, mums reikia vieniems kitų. Kalbėti, išklausyti, palaikyti ir būti palaikomiems. Nesakau, kad reikia būti apsikabinus pastoviai, bet jokia kita jėga, kaip tik atida kitam, neveikia taip stipriai ir nenuveda taip toli. Viskas sukasi apie žmogų.

Tuomet tapai sau ar kitiem?

Gal sau… Nors žinai, bėgu nuo kitų žmonių, kad pabūčiau viena, bet aš gi tik kūnu viena, o va čia, galvoj, jie visi sutilpę.

Yra dailininkų, menininkų, kuriems be galo svarbu, kas tampa jų kūrinių šeimininkais. Pamenu, lankiausi pas Valentiną Antanavičių, ir šis pasakojo negalintis pakęsti minties, kad jo darbus turės žmonės, kurių jis pats nemėgsta. O kaip Tau sekasi atsisveikinti su saviškiais? Ar rūpi, kas jų savininkai, ar nesuteiki tam daug reikšmės?

Žinoma, rūpi. Jaučiuosi už savo darbus atsakinga ir, nors mokausi juos paleisti, vis gaila. Suprantu, kad tai gali būti balastas kitiems, artimiesiems. Taip pat ramiau, kai žinau, kur jie yra, kad saugūs ir kad galiu prireikus pasiskolinti. Tokie savininkai – idealus variantas. O šiaip manau, jog svarbiausia, kad pačiam žmogui patiktų ir kad jis pats kūrinį išsirinktų. Smagu, kai džiaugiasi. Juk, pagalvojus, gali būti ir atvirkščiai. Va, pabodo, nebepatinka, nebetelpa, apsiriko… Ir kas tada, kur tuomet paveikslą dėti? Reikėtų kokio „Atsibodusių paveikslų priėmimo punkto“, į kurį galėtume tokius darbus nunešti, išsivalyti, galbūt kitam atiduoti.

O yra pasitaikę, kad kūrinį Tau sugrąžintų?

Ne, bet žinau, kaip būna – pabosta gi darbai. Tuomet keiti jų sienas, kambarius, bet atsitinka ir taip, kad paveikslus išaugi – o ką tada? Perdovanoti ar sandėliuoti? Kai pasvarstau, tai gerai, kad galima mano darbus nukabinti, susukti į ritinį, įdėt į tūtą ir pastatyt į kampą. Taip visi gali pailsėti, ir šeimininkai, ir kūriniai, ir sienos.

Žinau, kad mokai vaikus piešimo, tapybos. Kaip sekasi bendrauti su jais? Ar patinka darbas su mažiukais, ar geriau suaugusiesiems dėstyti perspektyvos įmantrybes?

Skirtingai, nes ir tie, ir tie įdomūs. Geriausia, kada matai, jog žmogui kažkas pavyksta ir yra didelis noras eiti toliau. Kad vienam, kitam tai rūpi ir sekasi, va tada – faina, tada supranti, kad menas yra.

Kalbant apie kitus… Ką manai apie jaunosios kartos kūrėjų darbus, lietuviškos tapybos perspektyvas?

Stebiu, domiuosi, kas ką daro – įdomu. Viskas gerokai laisviau nei mano studijų laikais, atsirado daugiau kažkokio vidinio žinojimo, pasitikėjimo savimi. Apskritai, viskas žymiai greičiau vyksta, niekas neleidžia laiko vėjais, nors gal kiek keista, atrodo, nespėji mąstyti…

Kartais stebėdama naujas parodas suabejoju, ar tai tikrai lietuviška tapyba – juk daug kas niveliuojasi, kūrinių plastika tampa labiau europietiška arba pasaulinė. Nors dabar viskas maišosi, štai visi patapo tapytojais – ir skulptoriai, ir grafikai, ir tekstilininkai. Rodos, pačioje tapyboje nebeliko tapytojų. Matyt, kaltas informacijos perteklius, nes juk visi tik juda, važinėja, lanko pasaulines parodas. O ir, kai pagalvoji, ar menas turi arba gali turėti tautą? Man rodos, klasikinės lietuviškos tapybos mokyklos nebelieka, tautiškumas tapyboje nyksta. Bet dabar pati kiek paprieštarausiu sau – mes vis tiek turime tam tikrą įgimtą spalvinę gamą, būdingą šiam kraštui, kas labiau patinka, tas ramumas gal išlieka.

Ramybė, darbo aplinka ir susikaupimas. Darbuojiesi su daug trafaretų, sluoksniuoji purškiamus paviršius ir, rodos, kol dažai džiūna, lieka daug laiko. Ką veiki tuomet? Ar tapydama klausai muzikos, ar reikia tylos, meditacijos?

Tapydama labiau mėgstu tylą, prie jos galiu geriau susikaupti. Ir taip aplinkui pilna garsų, kurie girdėti už lango arba viduje. Labiausiai patinka, kai namas lieka tuščias. Tyla man – labai svarbi. Muzika mėgaujuosi atskirai, tada nieko nedarau, klausausi arba šoku. Tačiau suprantu, kad šioje srityje beveik nieko nežinau, o ten labai dideli klodai, reikalingas vedlys… Nors dabar jau kartais jos užsinoriu ir dirbdama, atsirado poreikis, pripratau visą laiką klausytis tos pačios muzikos. Pastaruoju metu sukasi Arvo Pärto ir Philippe’o Jaroussky’io kūryba arba Pergolesi’io „Stabat Mater“.

2020 m. Tau paskirta Nacionalinės kultūros ir meno premija „už kultūros paveldo aktualizavimą šiuolaikinėje tapyboje“. Man labai patinka menotyrininkių A. Narušytės ir Laimos Kreivytės pastebėjimas, kad tas paveldas Tavo darbuose „ne tik lietuviškas, bet ir žydiškas, ne tik istorinis, bet ir šiandieninis“. Ką Tau pačiai reiškia šis įvertinimas? Ar neatsirado kiek judesius apkaustanti baimė judėti toliau?

Man jis išties svarbus, bet nė kiek nesvajotas. Pripažįstu, taip, šis apdovanojimas suvaržantis, judėti sunku. Gal, bent jau pradžioje, nežinojau, kaip reaguoti, truputį pasimečiau. Pagalvojau – kaip gerai, kad jau suplanuota paroda Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Pasirengimas jai sutvardė emocijas, nors ruoštis buvo sunkiau nei įprastai, reikėjo nusiraminti, nepamesti minties.

Po premijos atsirado pridėtinis atsakomybės svoris, nes įsipareigojau ne tik prieš kitus žmones, kurie padėjo, bet ir prieš visus tuos, kurie nusprendė suteikti man premiją. Apskritai, daug buvo ką veikti, reikėjo nemažai darbų nutapyti, neturėjau kada galvoti apie apdovanojimus ir įvertinimus. Tikrai intensyvūs metai, net labai… Dabar kaip ir ramiau, po parodos tinginiauju, bet jau pradeda visokios keistokos mintys lįsti į galvą, užteks ilsėtis. Tokia ramybė prieš audrą. Bet štai gera žinia, kad šiemet premiją gavo ir pati Agnė Narušytė. Dėl to labai džiaugiuosi, atsipalaidavau – dabar jos metas nervintis ir nešti tą sunkią naštą, o aš vėl turiu laiko kurti, valio!

Beklausydama Tavęs susimąsčiau – o kas toliau? Grupinės ir personalinės parodos atidarytos, katalogas išleistas, apdovanojimai ir premijos gauti. Kaip manai, kas dar laukia?

Ir pati savęs to klausiu. Ypač dabar, po naujausios parodos „Link“ (kuratorės A. Narušytė ir L. Kreivytė). Ne viską gali numatyti, bet yra iki galo neįgyvendintų idėjų bei darbų, kad ir iš pačios Sinagogos aplinkos. Pavyzdžiui, altoriaus grindys, atkastos šią vasarą, dar visai nemažas jų likutis. Viską reikia užbaigti su ta nuostabia vieta, ir šiaip daug kas kirba galvoje…

P. S. Įdomūs interviu visuomet slepia istoriją, kurios skaitytojams paprastai niekas nepasakoja, bet štai viena. Nors Eglė sakėsi neturinti darbų „Peizažas Nr. 5 (I, II D.)“ (2001) reprodukcijų, jums jau geriau žinomų kaip „myliu kiškį (zuikį)“, visgi neapleido jausmas, kad juos yra tekę matyti gyvai… Tai štai, seka tokia: kitados Vilniaus dailės akademijos patalpose, dar nepramintose „Titaniko“ vardu, buvo surengta paroda, kurioje eksponuoti minėtieji Ridikaitės kūriniai. Tuomet Alfonsas Andriuškevičius, tuometinis laikraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorius, užsakė A. Narušytės tekstą, kurį vėliau, 2006 m., įrišo į rinktinę „Lietuvių dailė: 1996–2005“ (177–183 p.). Būtent šioje knygoje ir glūdi dvi „prarastosios“ Eglės darbų reprodukcijos. Belieka padėkoti A. Narušytei už fotografo Vytauto Balčyčio kontaktą ir pačiam fotomenininkui, kad nepatingėjo ir senuose failuose atkapstė beveik 20-ies metų senumo kadrus, kurie, tam tikra prasme, žymi Ridikaitės fenomeno pradžią.