Ne tik įšalas, bedeguonėje saujoje sukaustęs, išsaugo tūkstančių metų palikimą – gyvūnų bei žmonių kūnus su visais audiniais, plaukais ir net kraujo likučiais, augalus, daiktus, maistą. Labai dažnai istoriją užkonservuoja ir kitos substancijos – durpės, dumblas, purvas. Panardinęs ranką į neperregimą klampią marmalynę, kuri – pagal įprastinį kultūringojo žmogaus švaros etaloną – yra atgrasi, bjauri, dvoki, gali užčiuopti kokį lobį. Gal auksinę monetą, gal dievybės skulptūrą, o galbūt net valties bortą, pastato rąstą, gyvenvietės vartų koloną. Ten, kur tamsu, daug nežinios ir baugių vaizduotės šmėklų, gyvena anapusiniai pasauliai, tačiau nejudrūs tavo akims, sustingę pavidalais ir pozomis, kuriomis kėtojosi iki susidurdami su Medūzos žvilgsniu.

Sterili ir nuo „blogio“ apsaugota aplinka – toks neva yra teisiųjų siekis. Jie stengiasi viską išvilkti į dienos šviesą, iliuminuoti, nupūsti kiekvieną dulkelę, nušluostyti bet kokį krislelį, ir vis saugosi, saugosi, saugosi… Taip jiems pavojinga tampa liūčių vasara, žiedadulkių pavasaris, pustanti žiema, pliurzintis ruduo. Ir apskritai šis netobulas gyvenimas, kuriame visose pakampėse tyko priešai, turintys piktų kėslų išpurvinti, užkrėsti, aptėkšti, išsuodinti, tėra kančių bei piktybių stotelė, tad ją derėtų pravažiuoti kaip įmanoma padoriau: nusiprausus, susišukavus, nusiskutus, išsilyginus, išsigarinus, pasidezinfekavus, prasiskalavus, pasiskiepijus, pasibalzamavus.

Toks būtų tobulasis rojaus paveikslas, kuriame gražūs žmonės švytinčiais veidais, šviesiais švariais rūbais tarp taurių gyvūnų dieną naktį linksminasi skaisčios saulės atokaitoje. Ten niekada nesutemsta, ten jokių juodų šešėlių, nešvarių balų ar purvinų vaikų, o kiekvienas ėriukas tik baltas, nes mėšlas apskritai neįmanomas. Visur taika, harmonija, palatos sniegumo gerovė be bakterijų, virusų, viduriavimo ir vėmimo. Sakralioji sterilizacija aiškiai yra ta idealioji tikrovė, kurią būtina atskirti nuo brutaliosios, iš kurios lyg kiškio ausys kyšo kasdienybės purvabridis, toks bukas ir negražus, kad – fee! – geriau jau be jo, galinčio viską sugadinti.

Tiesa, esama liudijimų, kad vienas drąsuolis prieš tūkstančius metų įrodinėjo, jog nėra dalykų, kurie suterštų žmogų, palietę jį iš išorės ar įėję į jo vidų. Atvirkščiai, sakė jis, sutepa tik tai, kas išeina iš žmogaus. Nes viduriai žino, ką daryti net su prarytu pašvinkusios mėsos gabalu ar išgertu prarūgusio vyno mauku. Daug sudėtingiau, tvirtino jis, su iškrypusia mintimi, žodžio kirviu, parūdijusiu jautrumu, ėdančia apkalbų tulžimi, užaštrinta teisiojo giljotina, nevaldoma neapykantos gaisraviete, pūkais uždangstyta klasta ir visais kitais vidaus gyviais, besiveržiančiais per burną, veikiančiais per rankas. Ką rasime ten kyštelėję tobulumo graibštą? Tiesiosios žarnos turinį ant smegenų ir širdies ar tylos celes, kurių neužlieja nė potvyniai? Tačiau niekas jo nesuprato – nei minia, išsiskirsčiusi valgyti vakarienės, nei gudrieji, užsirašę į sąsiuvinius, ką girdėję. Kartkartėmis kažkas dumb­le randa tų įrašų skiautes, bet pasiėmę rėčius išeina ieškoti geltonųjų grynuolių, kuriuos paversti naudingais – daug paprasčiau ir greičiau.