Piercing, 2020. Drobė, aliejus, 120 x 180. Donatos Minderytės nuotrauka

Donata Minderytė: Rūšiuoju bei perdirbu savo patirtis

Pastelinėse drobėse šviesiomis spalvomis nutapyti veidai (ar jų dalys) šiepiasi, juokiasi, verkia bei kitaip reiškia emocijas. Kartais šiuose paveiksluose, lyg iš niekur, netikėtai pasirodydami miegamųjų namų rajono fone iššoka rykliai (tačiau sutrikdyta ramybė išlieka tyli). Dar būna, kad tose pačiose pas­telinėse drobėse skleidžiasi rožės žiedas ar keistai pažįstamo ornamento sukinys. Taip atrodo Donatos Minderytės (D. M.), vienos perspektyviausių jaunosios kartos tapytojų, darbai. Nuo 2016 m. Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje studijuojanti dailininkė gyvena bei kuria ne tik Lietuvoje – dalį laiko ji praleidžia kitapus Atlanto. Galbūt gyvenimas tarp dviejų kalbų ir paskatino autorę kūryboje plėtoti vizualinio vertimo tyrimą, t. y. analizuoti reikšmingus vaizdo, jo prasmės pokyčius, kuomet šis iš vienos terpės perkeliamas į kitą. Su menininke apie tokią kūrybinę strategiją, vaizdų transformacijas, jose įvykstančias paklaidas bei galutinę reprezentaciją kalbasi tapytoja Vita Opolskytė (V. O.) ir menotyrininkė Aistė M. Grajauskaitė (A. M. G.).

V. O.: Donata, Tavo darbai išsiskiria ypatingu dėmesingumu vaizduojamam objektui. Atrodytų, kad tokiu fotorealizmu sieki tikslaus realybės atkartojimo, tačiau atidžiau patyrinėjus paveikslus ima ryškėti po atpažįstamu pasauliu slypinti kita, būtent tapybos kalba konstruojama tikrovė. Papasakok apie šį principą daugiau.

D. M.: Teisingai pastebėta, mano siekis nėra tiksliai atvaizduoti realybę – dirbdama dėmesį koncentruoju į tai, kaip ji parodoma. Savo kūrybos procesą prilyginu vertimui, ir būtent toks požiūris man leidžia lengviau įvardyti, kaip dirbu su medžiaga, kaip gimsta paveikslai bei kodėl nesiviliu kažką idealiai atkartoti. Kaip knygų vertime, taip ir mano drobėse atsiranda naujas kūrinio dėmuo – vertėjo interpretacija. Ieškodamas tiksliausio atitikmens jis sprendžia, koks žodis ar sakinio struktūra geriausiai išreiškia originalo mintį, o aš priešingai – savo paveiksluose išryškinu atsirandančias vertimo paklaidas. Tarkim, jeigu tapant remiamasi fotografiniu atvaizdu, paklaida atsiranda savaime, todėl būtų gan komiška siekti tikslaus realybės perteikimo. Taigi, nei pagal apibrėžimą, nei pagal intencijas savo paveikslų negalėčiau priskirti fotorealizmo krypčiai. Tai tik tam tikras atgarsis, sugedusiu telefonu nuvilnijusi žinutė ar vandenyje mirguliuojantis iškreiptas tikrovės atspindys.

V. O.: Neslepi ir nesigėdiji, kad pagrindinė Tavo darbo medžiaga, paveikslų pagrindas yra fotografija. Prancūzų mąstytojas Roland’as Barthes’as, kurio veikalus nagrinėjai magistro tyrime ir mini savo disertacijoje, šią meno šaką apibūdina kaip „gyvą negyvo daikto vaizdą“. Taip pat eseistas įvardija nuotraukose randamą „punctum“, apibrėždamas jį kaip jutiminį, intensyviai subjektyvų fotografijos poveikį. Kyla du klausimai: kuo skiriasi tapymas iš fotografijos ir iš natūros bei pagal ką atsirenki motyvus, šiuo atveju, nuotraukas, iš kurių gali gimti paveikslai?

D. M.: Iš natūros netapau jau kurį laiką. Prisidengdama vertimo metafora, kaip jos pakaitalą išnaudoju fotografiją. Nenuostabu, kad nuotraukomis paremta tapyba yra užsitraukusį neigiamą vardą, kadangi laviruojant tarp šių dviejų medijų susiduriama su spąstais bei pavojais, pagundomis, kurioms sunku atsispirti. Neslepiu savo metodo, nesigėdiju kalbėti apie kūrybos procesą ir šaltinius, kuriais remiuosi. Kodėl? Nes nenoriu prisidėti prie menininko statuso romantizavimo, o vienas darbo būdas savaime nėra geresnis ar teisingesnis už kitą. Mane domina vaizdavimo bendrąją prasme (nesvarbu, ar tai būtų tapyba, fotografija, ar kita medija) neįgalumas perteikti dabarties momentą. Nagrinėju ne objektyviąją vizualinių medijų pusę, o tai, kas klaidina, nukreipia žvilgsnį, manipuliuoja, apgaudinėja ir kitaip žaidžia vaizdo suvokimu. Stebiu, kaip vaizdo reikšmė kinta, priklausomai nuo vaizdavimo būdo. Dažnai naudoju sustabdytą kasdienybės videomedžiagą: veikėjas velkasi megztinį, ant stogo valgo bananą, daro fizinius pratimus, eina į darbą ir t. t. Spalva, formatas, komponavimo būdas, visa tai, kaip vaizduojama, pakeičia to, kas vaizduojama, reikšmę. Nuobodžios rutinos „iškarpos“ mano paveiksluose yra sureikšminamos, ir šį klaidinantį įspūdį sukuriu būtent tapybinėmis priemonėmis.

Apskritai mėgstu perkurti, atskirti praeities vaizdą nuo prisiminimo, vėl ir vėl naratyvus-vaizdus panaudoti iš naujo. Rūšiuoju bei perdirbu savo patirtis, kažką nutyliu, išvalau, sukeičiu vietomis, kažką pridedu, pasiskolinu iš kitų šaltinių. Tarp to, kas nufotografuota, paveikslo, dabarties ir praeities momentų susidaro begalė vertimo paklaidų. Bandydama nupasakoti, aprašyti, nufilmuoti, nufotografuoti, nutapyti ar kitaip apibūdinti tą patį įvykį, vaizdą ar nereikšmingą detalę, gaučiau įvairias formos variacijas, kurios atspindėtų tik dalį to, ką mačiau akimis. Greičiausiai tai ir būtų didžiausias skirtumas tapant iš natūros ir iš fotografijos. Pirmuoju atveju dalyvauja gyvas pasaulis su visais savo atributais: garsu, kvapu, šviesa, tos dienos nuotaika, tvyrančia ore, ir tai veikia dailininką. Antruoju atveju pasaulis priešais tave atsiranda žvelgiant pro „negyvą akį“ (objektyvą) arba kaip „nušautas“ vaizdas (angl. „a shot“ gali reikšti tiek šūvį, tiek nuotrauką). Taigi, egzistuoja plokštuma, kurios paviršių aš ir rakinėju, nes kiti atributai nedalyvauja, juos pakeičia prisiminimo bei tapymo momento svoris. O juk vaizduojamam objektui nesant prieš akis netyčia ir pradedi idealizuoti, apipinti legendomis, prisigalvoji nebūtų dalykų. Tai primena žaidimą „Sugedęs telefonas“!

Naratyvus paveikslams renkuosi atsargiai, kadangi fotografija turi daugybę tapybai netinkamų aspektų, į kurių spąstus ne sykį esu pakliuvusi (ir vis dar pakliūnu). Dairausi tokių siužetų, kurie apimtų šiam dailės žanrui palankias nuorodas. Jeigu tai, ką noriu papasakoti, telpa kad­re, motyvus renkuosi iš jo, o tada tapybinėmis priemonėmis dar labiau sustiprinu, pabrėžiu mintį. Būna, kad norisi konkrečios spalvos arba pasiilgstu veikėjų iš senesnių etapų – tuomet ieškau tai atitinkančių detalių. Visus šiuos elementus perdirbu ir panaudoju tai, kas fotografinėje plotmėje gali atrodyti nereprezentatyvu, nereikšminga, neverta išsaugoti. Žiūrint fotografo akimis, didžioji dalis motyvų, kuriais remiuosi, atrodytų kaip krūva šiukšlių.

V. O.: Tavo paveikslai išduoda, kad dirbi labai tiksliai, procesą apgalvodama iki menkiausių detalių. Tai atspindi ir dirbtuvė, kur pedantiškai atskirtos tapymo (preciziškai paruoštos drobės, skirtingų dažų atspalvių gamos bandymai, įvairių skiediklių, teptukų variacijos) ir tyrimo (knygos, kompiuteris, užrašai) zonos. Visa byloja apie racionalią Tavo, kaip menininkės, pusę bei disciplinuotą kūrybinę strategiją. Kaip darbo eiga Tau susijusi su kūrinių turiniu ir kodėl?