fbpx

Dizaino dokumentikos žodynas

Aistė Stragytė

Terminas „dizainas“ pastaruoju metu išgyvena pakilimą. Jis tapo toks patrauklus, kad dera beveik prie visko. Nieko nebestebina, kai ši sąvoka vartojama su tokiais žodžiais kaip „maistas“, „kalba“, „patirtis“, „kelionės“ ar net „dvasingumas“. Regis, ir kasdienybei galime suteikti dizaino prieskonį. Vis tik kasdienėje kalboje jis neretai asocijuojasi su paviršiniais niuansais – estetika, forma, medžiagiškumu, o štai šios srities praktikai vis dažniau ieško prasmės ir keliauja į „gylį“, kur estetinis vaizdas bei pavidalas tampa antraeiliais dalykais arba natūraliomis dizaino tyrimo formomis. Pristatydamas projektą „Dizaino dokumentika – trumpametražiai pasakojimai apie šiuolaikinį lietuvišką dizainą“, Lietuvos dizaino forumas drauge su dokumentikos režisiere Aiste M. Grajauskaite pakvietė į kelionę, leisiančią giliau pažinti šią sferą.

Ciklą sudaro 11 epizodų, kurie ne tik kviečia aplankyti skirtingų industrijų dizainerius jų studijose, bet ir supažindina žiūrovus su nematomais dizaino procesais. Klausiate, ką gali septynios minutės vaizdo? Kaip pasakytų vienas ekrane matomų dizainerių Simonas Tarvydas, prekės ženklo „Indi“ įkūrėjas, „dizainas yra viskas, kas mus supa“. Pratęsdama jo mintį, prisimenu populiarų posakį, jog dažnai esmė slypi detalėse (it’s all in the detail). Aptariamas projektas būtent ir atskleidžia detales, kuriančias dizainą: specialistai dalijasi savo įžvalgomis, aptaria problemas, pasakoja apie ritualus bei pristato procesus, kurie, jų nuomone, reikalingi kiekvienoje dizaino praktikoje. Tad apytiksliai septynios kiekvieno epizodo minutės (visa dokumentika trunka beveik pusantros valandos) tampa savotiška vizualia kelione, į kokią Lietuvoje iki šiol dar nebuvo tekę leistis.

Minėtoji dokumentika išryškino faktą, kad nors skirtingose dizaino kategorijose naudojami įvairūs įrankiai, o skirtinguose kontekstuose kuriama skirtingiems rinkos dalyviams, keliamos įvairios problemos, visi dizaineriai vartoja tas pačias sąvokas. Taigi, šiame tekste supažindinsiu su „Dizaino dokumentikos žodynu“, atskleisiančiu tai, kas yra „išvirkščiojoje“ jo pusėje.

PROBLEMŲ PAIEŠKOS IR SPRENDIMAI | P – PROCESAS, PROBLEMA, PRODUKTAS

Gyvename nerimo laikais: kasdienybė kupina užduočių, išorinio pasaulio sukurtų problemų, aukštų reikalavimų tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Nusiraminimo ieškome gamtoje, knygų puslapiuose, meditacijoje – saugiose erdvėse, kurios asocijuojasi su ramybe, rūpesčių nebuvimu. Visgi dizaino kontekste problemos yra būtinas variklis – tai jos įgalina specialistus kurti naujus produktus, paslaugas, patirtis.

Dalydamasi mintimis apie sumanymų pradžią, Gintarė Černiauskaitė (dizaino studija „Creatus“) teigia: „Pagrindinis dalykas kuriant produktus ar koncepcijas yra nuspėti, ko žmogus galėtų norėti, bei pamatyti problemas, kurių kiti nemato.“ Dizaino procesai sudėtingėja ir jis, cituojant vieną žymiausių šiuolaikinių dizaino kritikių Alice’ą Rawsthorn, yra įgijęs „pokyčių agento“ (jų sukėlėjo) statusą.

Šioje industrijoje identifikuoti problemas tuo pat metu reiškia ir jas spręsti, ieškoti naujų prasmių: S. Tarvydo manymu, kuriami daiktai gali pagelbėti, suteikti potencialo gražesnei rytdienai, Gerdai Liudvinavičiūtei (studija „Celsius 273“) problemų ieškojimas tautinėje atmintyje tampa įkvėpimo šaltiniu, o „Folk Agency“ įkūrėjai Ignas Kozlovas ir Justina Muralytė-Kozlovė pasakoja, kad jų pagrindinė užduotis yra pamatyti prob­lemas ir tuomet išsikelti uždavinius, galinčius padėti jas įveikti. Tai sakydami jie pabrėžia, jog grafinis dizainas toli gražu nėra (ar nebėra) tik gražūs logotipai, bet veikiau sudėtingų procesų sintezė, kuria siekiama rasti geriausią sprendimą individualioms situacijoms. Paslaugų dizaino studijos „Critical“ komanda ne kartą akcentuoja savo tikslą, kad vartotojui visuomet būtų leng­viau. Dizaineriai bando suprasti naudotojus ir taip atrasti problemas, kurių dėl kasdienių įpročių šie nebemato. Ugnė Balčiūnaitė, knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ (Vilnius: Dvi tylos, 2020) dizainerė, dokumentikoje pasakoja apie savo patirtį dirbant prie šio ir kitų leidinių. Ji pabrėžia, jog leidinio kūrimas yra panašus į dizaino procesus. Pirmiausia dėl to, kad, kaip ir dizaine, leidyboje susiduriama su problemomis, kurios ne visuomet yra akivaizdžios. Šis neakivaizdumas pabudina neapsakomą smalsumą, tad problemų paieškos leidyboje U. Balčiūnaitei tampa ne mažiau įdomios nei patys sprendimai ar rezultatai. Kuriant „Vakaro istorijų Lietuvos mergaitėms“ dizainą, viena pagrindinių Ugnės užduočių buvo knygą paversti patrauklia ne tik jauniesiems skaitytojams – rasti tokį estetinį sprendimą, kad leidinys neatsidurtų vien tik vaikų literatūros lentynose, bet sulauktų ir suaugusiųjų dėmesio – juk istorijos yra apie įkvepiančias Lietuvos moteris.

Ne visi pašnekovai naudojo žodį „problema“, tačiau nesunku įžvelgti, kad dizaineris kuria koncepciją ir pradėdamas eskizuoti svarsto: „Kam aš tai darau?“ Atsakius į šį klausimą, keliamas kitas: „Ar sukurtas produktas, paslauga gali suteikti pridėtinės vertės man, mano artimiesiems, visai rinkai?“ Kiekvienas pašnekovas pirminiuose projekto etapuose tarsi išskleidžia žemėlapį, kuriame – begalė krypčių, nematytų miestų ir iš pusiausvyros vedančių kliūčių, tačiau keliaukime toliau, nes juos, kaip ir mus, į priekį visuomet veda smalsumas.

2021-10-19
Tags: