fbpx

DIDŽIŲJŲ PIETŲ KORĖJOS KINO MEISTRŲ TRIKAMPIS

Silvija Butkutė

Sakoma, kad Azijos kino sėkmės formulė yra smurtas ir groteskas, todėl nenuostabu, jog daugelis Rytų šalių menininkų savo darbuose balansuoja ant labai plonos raudonos linijos – ar jų „eksportas“ bus suprastas už gimtinės ribų. Šiame tekste aptarsiu tris Pietų Korėjos režisierius, kurių kūriniai skirtingais aspektais peržengia stereotipus apie Rytų Azijos kiną. Visi jie garsūs ir už savo išskirtinę kinematografiją vertinami tiek JAV, tiek Europoje, jų filmai nėra pramoga žiūrovui – veikiau tai sunkiai išsprendžiamos moralinės lygtys. Pirmasis režisierius trykšta poezija ir individualizuotu egzistenciniu skausmu, antrasis – įžvalgus, sistemingas, siekiantis aktualumo, na, o trečiasis – didingas pasakotojas, gebantis už nosies vedžioti po intrigų kupinus keršto epus, neišvengiant katarsio. Koks jis, didžiųjų P. Korėjos kino meistrų trikampis?

Ko nespėjo Kim Ki-dukas

Pirmoji mano pažintis su P. Korėjos kinu įvyko anuomet dar oriai stovėjusiame Panevėžio kino teatre „Garsas“, kuriame pristatyta Kim Ki-duko (1960–2020) retrospektyva. Tada filmas „Lankas“ (The Bow, 2005) prikaustė: mąslus, poetiškas, efektingas. Keistai supainiota korėjietiškos Lolitos istorija apie seną žvejį, sau į nuotakas besiauginusį pagrobtą jauną merginą. Dramoje susipynė visuomenės vertybėms prieštaraujantis siužetas ir metaforos apie brendimą, besąlygišką meilę, senatvę, prisirišimą bei paleidimą. Tąkart filmas atrodė kaip iš kitos planetos – pasaulėjauta, neverbaline herojų kalba, gamtos peizažais, drąsa. Prisiminus, kaip gausybėje savo juostų režisierius smūgiuoja į paširdžius, negailestingai apnuogindamas individų dvasinį ir fizinį pasaulius, per kūną perbėga šiurpas.

Kim Ki-dukas buvo vienas produktyviausių P. Korėjos kino korifėjų, nuo 1996-ųjų iki 2019-ųjų beveik kasmet susukdavęs po pilnametražį meninį arba dokumentinį filmą, persmelktą ypač savito pasaulio suvokimo. Pirmąjį jo kūrybinį etapą žymėjo tokie darbai kaip „Krokodilas“ (Crocodile, 1996), „Laukiniai gyvūnai“ (Wild Animals, 1997), labiau orientuoti į kriminalinį turinį, kuriuose pro blogio kiautą besikalantys dvasingumo grūdai buvo dar tik vos apčiuopiami. Nuo dramos „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris“ (Spring, Summer, Fall, Winter… and Spring, 2002) pasirodymo galima datuoti antrąjį, subtiliausią režisieriaus kūrybos etapą, paperkantį sapnišku švelnumu, aistra, kančia, katarsiu, įspūdžiu, raginančiu šio laikotarpio filmus peržiūrėti vėl ir vėl.

„Pavasaris, vasara, ruduo, žiema… ir vėl pavasaris“ pasakoja apie jauno budistų vienuolio egzistencinę krizę renkantis tarp meilės Dievui ir moteriai, apie bręstančio žmogaus kaitą, rezonuojančią su cikliškai besimainančiais metų laikais, atnešančiais tiek žydėjimą, tiek sąstingį. Tai vienas giliausių, gražiausių režisieriaus darbų, kuriame atvirai, bet labai subtiliai kalbama apie fundamentalius gyvenimo dėsnius. „Laikas“ (Time, 2006) – nepaprastai taiklus savo pačios proto pinklėse įsipainiojusios moters portretas, vedantis prie gluminančio ir sukrečiančio finalo. Kaip pakeisti gyvenimą gali nemeilė sau, nepasitikėjimas artimu, kokią baigtį pranašauja desperacijoje priimti sprendimai? „Sunku suprasti, ar pasaulis, kuriame gyvename, yra realybė, ar sapnas“ – tokie subtitrai pasirodo dramos „Tušti namai“ (3-Iron, 2004) pabaigoje, reziumuodami keistą istoriją apie jauną vyrą, įsilaužiantį į svetimus namus ir juose apsigyvenantį. Jis ne šiaip įsibrovėlis, o tikras gerasis pagalbininkas, tyliai laikiname būste atliekantis mažus buities darbus bei paslaugas. Siužetas tampa dar labiau intriguojantis ir įtraukiantis, kai viename name jis sutinka moterį, taip pat pamažu virstančią vaiduokliu.

Nors režisieriaus filmai be perstojo keliavo po prestižiškiausius kino festivalius visame pasaulyje, paskutinis jo gyvenimo dešimtmetis buvo kupinas nesusipratimų ir tamsos. Kim Ki-dukas blaškėsi po įvairias šalis, nes gimtinėje nebuvo laukiamas dėl kaltinimų seksualiniu priekabiavimu. „Kvėpavime“ (Breath, 2007) vaidinusiai aktorei filmavimo metu vos nežuvus, jo karjeroje radosi pertrauka, kurios metu Kim Ki-dukas dirbo scenaristu. 2011-aisiais kūrėjas išleido dokumentinį filmą „Arirangas“ (Arirang) apie jį ištikusią asmeninę krizę, kai buvo paliktas net artimiausių bendražygių. Vėliau pasirodžiusi kriminalinė drama „Pieta“ (Pieta, 2012) dėl seksualumo temos vystant istoriją tarp vyro ir tariamos jo motinos kritikų įvertinta labai prieštaringai. „Moebijus“ (Moebius, 2012) – siaubo filmo žanru sekantis fragmentiškas kūrinys, kuriame daug prievartos ir mažai dialogų, „Tinklo“ (The Net, 2016) siužetas atskleidžia įtampas su P. Korėjos valdžia – pagrindinis herojus kankinamas ir niekinamas už savo pažiūras, o vienas paskutiniųjų kūrėjo darbų „Žmogus, erdvė, laikas ir žmogus“ (Human, Space, Time and Human, 2018) – apie skerdynes laive, su nuorodomis į visuomenės amoralumo temą.

Kokio filmo Kim Ki-dukas nespėjo sukurti – jau nesužinosime. Jo mirties istorija slėpininga: 2020 m. per pasaulį nuvilnijo žinia, kad kino meistras Latvijoje mirė nuo COVID-19 viruso komplikacijų. Trys dešimtmečiai produktyvios režisieriaus, scenaristo, prodiuserio, rašytojo veiklos. Filosofo, poeto, perkeltinių prasmių meistro, kontroversiško nepagražintos tikrovės ir fantazijos genijaus, kurio filmų indėlis į P. Korėjos kino istoriją yra nenuneigiamas.

2022-06-21
Tags: