Kalbėdami apie lietuviškos operos pradžią, daž­­niausiai minime „Traviatą“ ir „Birutę“, tačiau 1920 m. įsteigto profesionalaus lietuviško teatro – Valstybės teatro Kaune (dabartinis Kauno valstybinis muzikinis teatras) – repertuare pirmųjų operų sąraše matyti ir „Demono“ pavadinimas. Rusų kompozitoriaus Antono Rubin­šteino lyrinės operos, pastatytos pagal Michailo Lermontovo poemą tokiu pat pavadinimu, 1921 m. premjera lietuvių kalba sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Skaitant tarpukario spaudą akivaizdu, kad į ją buvo sunku įsigyti bilietų, ir ši opera tapo viena iš dominuojančių kasdienių pokalbių temų, o vietiniuose laikraščiuose bei žurnaluose įspūdžiais apie vietos sceną išvydusį intriguojantį kūrinį veržėsi pasidalinti pirmieji teatro kritikai. Taigi norėtųsi prisiminti nepelnytai primiršto „Demono“ premjerą, kokie atsiliepimai ją lydėjo bei kokių klaidų neišvengė pirmųjų operų solistai ir… žiūrovai.

DEMONAS, KURIAM PABODO BLOGIS

Praėjusio amžiaus pradžioje kalbėti apie žmogaus prigimties tamsiąją pusę ir anapusinį pasaulį buvo įprasta. Ne tik mene, bet ir kasdieniame gyvenime, tad šios temos išsilavinusio miestiečio nestebino. Vampyrai, demonai bei kitos mistinės būtybės – dažnai sutinkami personažai to meto literatūroje ir kine. Taro kortų ar dvasių spiritizmo seansuose patarimų klausdavo dažna poniutė, tačiau teatras – kas kita. Į jį žiūrėta labai rimtai (šis požiūris išlikęs iki šių dienų!). Taigi, toks turinys teatro scenoje – neabejotina sensacija. Arba, kaip teigia to meto spauda, „reikia pripažinti, kad demonizmas, apskritai tokie legendų tipai, kaip „Demonas“ ar „Faustas“ – daro į klausytojus didelį įspūdį, statant juos prieš problematingą žmogaus būtį“ (V. Žadeika, „Lietuva“, 1921 m. birželio 29 d.).

Kas gi tokio jaudinančio vaizduojama operoje? Kaip jau sufleruoja pats pavadinimas, pagrindinis jos veikėjas – Demonas – puolęs angelas, kuris atstumtas, nusivylęs ir liūdnas daugybę metų klaidžioja Žemėje, bodėdamasis nuodėmingu žmonių gyvenimu. Jam viskas stipriai įgrisę, net ir blogis. Vieną niūrią dieną jis skrido virš Kaukazo ir gruzinų kunigaikščio rūmuose staiga pamatė jo dukrą Tamarą – nežemiško grožio merginą, besiruošiančią vestuvėms, į kurias kaip tik kalnais keliavo jos sužadėtinis. Supykęs Demonas „lėmė jam pražūtį“. Palaidojusi mylimąjį ir baimindamasi Demono, naktimis ją lankydavusio sapnuose, Tamara išvyksta į vienuolyną, tačiau ir čia neranda ramybės. Dar daugiau – merginą apima šilti jausmai Demonui, kuris jai žada „bekraštinius oro plotus“ ir tai, kad su jos meile galėsiąs vėl tapti angelu ir sugrįžti į rojų. Lemiamą vakarą atskridęs į mylimosios celę Demonas ją pabučiuoja, tačiau Tamara miršta, o jos sielą į dangų pasiima angelai. Pralaimėjęs, meilės ir vilties daugiau nepajusiantis Demonas vėl panyra į vienatvę.

Net trisdešimties nesulaukęs dvikovoje žuvęs vienas žinomiausių XIX a. I pusės rusų rašytojų M. Lermontovas poemą „Demonas“ sukūrė 1829-aisiais, tačiau ją vis koregavo (iš viso buvo atliktos aštuonios redakcijos), ir galutinė versija pasirodė tik 1841-aisiais (rašytojo mirties metais). Ji tapo vienu genialiausių to meto rusų romantinės literatūros pavyzdžių. Spėjama, kad tokiam siužetui M. Lermontovą įkvėpė viena nežinomo Renesanso rašytojo novelė. Su laiku vis perrašydamas poemą, autorius Demono personažui suteikė tipiškiausius ne tik romantinio herojaus, bet ir savo paties bruožus. Romantizmo tradiciją lietuvių literatūroje tyrinėjęs Vytautas Kubilius taikliai išskyrė esmines romantizmo herojaus ypatybes: aistringas nepasitenkinimas esamu, įnirtingas visa ko neigimas, pasaulį laužančios individualios galybės pojūtis, melancholija, beribiškumo ilgesys, kentėjimas tampa pagrindine svajingo, praeitin atsigręžusio herojaus situacija (V. Kubilius. „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“. Vilnius: Amžius, 1993). Tokiu prie esamos visuomenės santvarkos negalinčiu pritapti vienišiumi ir maištautoju jautėsi ir pats M. Lermontovas.

Poema stipriai įkvėpė rusų kompozitorių A. Rubinšteiną, kuris 1871-aisiais pagal ją sukūrė operą – vieną geriausių savo darbų. Pirmą kartą „Demonas“ pastatytas 1875 m. Sankt Peterburge, Marijos teatre. Šios M. Lermontovo eilės inspiravo ir kitus rusų kompozitorius – Sergejų Rachmaninovą, Milijų Balakirevą, Aleksandrą Dargomyžskį. Na, o simbolistas dailininkas Michailas Vrubelis gyvenimo pabaigoje sirgdamas depresija nutapė daug paveikslų, kuriuose vaizduojamas Demonas.

PREMJERA – PAPIROSŲ DŪMUOSE

Nenuostabu, kad ši tragiška istorija ir Demonas, kuris buvo žmogiškesnis už pačius žmones ir kurio vidinę kančią sustiprino A. Rubinšteino muzika, pakerėjo ir operos premjeros Kaune žiūrovus. 1921 m. pastatymą režisavo Antanas Sutkus, dirigentas – Juozas Tallat-Kelpša, dailininkas – Vladas Didžiokas. Demono partiją atliko Juozas Bieliūnas, Tamaros – Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė. Lermontovo tekstą į lietuvių kalbą vertė Faustas Kirša. Tada Valstybės teatras buvo uždarytas rekonstrukcijai ir spektakliai rodyti Tilmansų teatre (šiandien – sugriuvęs pastatas, kurio išlikusi vienintelė siena, priešais prekybos centrą „Akropolis“). Premjera įvyko šiltą birželio 16-osios dieną patalpose, ne itin tinkamose operai. „Blogesnės vietos dainuoti jau nė nebereikia, kaip Tilmanso teatras: scėna angšta, akustikos jokios, ventiliacijos taip pat, nes papierosų dūmai iš priemenės verčiasi į salią ir troškina artistus. Kenčia ir publika“, – rašė tuomet teatro kritikos tekstus rengęs Vaižgantas („Krašto balsas“, 1922 m. gruodžio 30 d.).