Vadim Mesiac

Dėdulė Džo: romanas apie Josifą Brodskį

Pasak kritikų, poetas, prozininkas, leidėjas Vadimas Mesiacas – vienas talentingiausių ir energingiausių naujosios kartos rusų rašytojų. Čia pristatomas dokumentinis jo romanas – ne tik beletristinis liudijimas apie nobelistą Josifą Brodskį, 1990-ųjų Niujorką bei kūrybinę to meto inteligentiją, bet ir pasakojimas apie poezijos bei poeto (ne)reikalingumą, beviltiškas savo vietos šioje Žemėje paieškas. Tai įtraukiantis, humoro sklidinas tekstas, kuriame švytuojama tarp grotesko ir (savi)ironijos, kaip Andrejaus Belo romanuose-atsiminimuose, įtaigi menininko portreto jaunystėje versija.

Vertėjas


(Ištrauka)

KALĖJIMAS

Riedėjome nuobodžiu 26-uoju greitkeliu (Interstate 26) valstijos sostinės link. Kolumbija buvo pirmasis Amerikos miestas, tapęs man gimtuoju. Norėjau pasidalinti savo paslaptimi.

– Prieš metus šiame kelyje apsiverčiau, – pasakiau Brodskiui, kai sukome pro Mariono ežerą, didžiausią šiose apylinkėse. – Anksti ryte važiavome iš Atlantos ir vertėmės.

– Ar todėl veidrodėlis nuplėštas? – paklausė poetas.

– Aha. Automobilis tėškėsi ant šono, o tada grįžo į ankstesnę padėtį.

– Vairavote Jūs?  – vėl paklausė jis, nuduodamas, kad išsigando.

– Ksenija. Susia. Prisimenate?

– Ta, su kuria pas mane buvote atvažiavęs?

– Taip. Turite gerą atmintį.

– Gražioms moterims – gerą. Tikiuosi, dabar ją aplankysime?

– Josifai Aleksandrovičiau, ji persikėlė į Jutą. Aš čia tam, kad pasiimčiau mudviejų automobilį. Na… ir pasimatyčiau su Jumis.

– Jūs mane nuvylėte.

Avarija įvyko pernai, naktį dviem automobiliais grįžtant iš Atlantos su instituto, kuriame dirbo Ksenija, darbuotojais. Nuvykome sutikti vieno gruzinų specialisto sūnų ir drauge apžiūrėti miesto. Iš Tiumenės prieš porą dienų atskridusi mergina įsėdo į mūsų automobilį. Ji atnešė „Literaturnaya gazeta“ egzempliorių su mano interviu ir Brodskio laišku. Po publikacijos ir aš jos akyse tapau dangaus išrinktuoju.

Lėktuvas, kuriuo skrido berniukas, vėlavo kelias valandas. Per šį laiką Atlantą ištyrėme skersai išilgai. Nenorėdami išleisti pinigų moteliams, nusprendėme naktį grįžti į Karoliną. Vieną automobilį vairavo Vachtangas, kitą – Ksenija. Netoli Mariono ežero Ksenija sekundei užsnūdo ir nulėkė į kelio pakraštį. Vachtangas paleido vairą ir griebėsi už galvos, kad pasakytų „vach“. Kažkas buvo atsitikę su vairo kolonėle. Automobilis pats staigiai pasisuko į dešinę, apsivertė ir atsigulė ant stogo. Siusia iš išgąsčio staigiai stabdė, dėl ko mūsiškis tėškėsi ant šono, palingavo ir grįžo į ankstesnę padėtį. Vachtango automobilis susiplojo į blyną, bet visi jame sėdėję liko gyvi. Tai buvo stebuklas.

„Aš žinau, kodėl mes visi išsigelbėjom“, – kartojo mergina iš Tiumenės, vis užsimindama apie mano poetinį talentą.

Pasak jos, Viešpats turėjo rūpintis tokiais kaip aš dėl aukštesnių tikslų. Komentuoti šios keistos idėjos nedrįsau.

– Prisimenu šią istoriją, – netikėtai ištarė Brodskis. – Grįžęs namo man paskambinote. Plepėjome apie keturiasdešimt minučių. Buvote šiek tiek apgirtęs, bet laikėtės puikiai. Jūsų liežuvis panašus į pomelą. Pasakojote kažką apie Dylaną Thomą. Neblogas poetas. Sankt Peterburge turėjau ant sienos pakabintą jo nuotrauką. Aš tada Jus truputėlį vedžiojau už nosies.

– To neprisimenu, – pasakiau, – bet nuo Dylano Thomo pradėjau šiokį tokį savo amerikietišką gyvenimą.

– Jis buvo užkietėjęs girtuoklis. Prirašė tokių dalykų, kad dešimt išminčių neišregztų.

– Man patinka. Ir beveik viskas aišku.

– Tai todėl, kad Jūs taip pat esate girtuoklis, – atsakė Brodskis.

Sukome ratus po miestą. Parodžiau Brodskiui protestantų bažnyčią, kur kažkada priėmiau liuteronybę, pasakojau apie vietos architektūrą ir šeimas, su kuriomis susibičiuliavau. Važiavom pro namus, kur gyveno draugai – pristatydavau juos Josifui per automobilio langus.

– Camilla ir Alanas Neirnai, mano draugai, jų dukterį vedė bičiulis gruzinas. Helen ir Billy’is Keith, mano krikštatėviai. Neilas Sullivanas, kuris išmokė mane gerti vyną vairuojant iš plastikinių puodelių. Williamas Keynesas, instituto direktorius; abi dukterys jų šeimoje muzikuoja. Francis Wilsonas turi nuostabų įprotį – žiemą vasarą jis avi sandalus. Štai ten kviestinių darbuotojų bendrabutis, kuklutis, bet skoningas. O čia – universitetas, nuostabus sodas, turtinga biblioteka. Žalioji gatvė – šiame name mes gyvenome. Universitetas Ksenijai davė trijų kambarių butą, kuriame puikiai įsikūrėm. Vieta vadinama „Five Points“, mes čia dar grįšime – vakarais galima paklausyti gyvos muzikos.

– Kodėl Jūs man visa tai rodote? – paklausė susiraukęs Brodskis, aiškiai bodėdamasis.

– Todėl, kad kiekviename iš šių namų Jūsų garbei yra padengtas stalas, – pasakiau. – Bet mes eisime kitu keliu, – išskleidžiau reklaminę knygelę. – Centrinis Pietų Karolinos kalėjimas „Vista“, turintis 700 kamerų, buvo įkurtas 1867 metais. Tarp šių sienų pabuvojo 80 tūkstančių kalinių. Iki 1912 m. mirties bausmė čia buvo vykdoma pakariant, o vėliau tam naudota humaniška elektros kėdė. Šeštadienį ir sekmadienį galima patekti nemokamai.

– Hm. Įdomu. O kalinius išvežė?

– Šitą faktą istorija nutyli. Apžiūrim?

– Nenustoju Jumis stebėtis. Atvežėte mane čia parodyti kalėjimo?

– Argi kada nors turėjote tokią galimybę? Sovietinius kalėjimus jau matėte, dabar apžiūrim amerikietiškus.

Žymos: