Kadras iš filmo „Ateities nusikaltimai“ (Crimes of the Future, 2022, rež. Davidas Cronenbergas)
Simonas Jurkevičius

DAVIDO CRONENBERGO KINEMATOGRAFINIAI NUSIKALTIMAI

Kas būtų, jeigu staiga nustotume jausti skausmą, o mūsų žaizdos sparčiai užgytų? Kaip išnaudotume tokį privalumą? Ir ar tai privalumas? Gal greičiau pražūtis? Ne, naujas kanadiečio režisieriaus, aktoriaus, scenaristo, vieno žymiausių nepriklausomo amerikietiško kino kūrėjų Davido Cronenbergo filmas – ne apie skausmą. Iš tiesų, turbūt neįmanoma keliais žodžiais tiksliai įvardyti, apie ką jis, tačiau ekrane pasakojama istorija priverčia giliai susimastyti bent apie tris esminius dalykus – žmogaus kūno galimybes ir ribas, pojūčius, galiausiai, žmonijos ateitį.

Šią vasarą Kanų festivalyje D. Cronenbergas pristatė savo naujausią kūrinį „Ateities nusikaltimai“ (Crimes of the Future, 2022). Kino kritikų reakcija buvo įvairi – vieni vadino jį dar vienu autoriaus šedevru, kiti teigė, kad tai visiška nesąmonė, nesusipratimas, pretenzingi kliedesiai. Nieko kito ir nesitikėjau – D. Cronenbergo darbai visada šokiravo ir provokavo žiūrovą, tačiau kalbu ne apie lėkštą savitikslę provokaciją – jų scenarijai painūs, nenuspėjami, vizionieriški. Režisierius net išgrynino naują kino žanrą – mokslinės fantastikos siaubą.

Septyniasdešimt devynerių metų D. Cronenbergas gali pasigirti įspūdinga filmografija – „Ateities nusikaltimai“ yra dvidešimt antras jo kūrinys. Nepaisant teigiamų ir neigiamų įvertinimų, visi sutinka – tai tikrai ekstremalus filmas, skirtas ne silpnų nervų žiūrovams. Tiesa, šitai turbūt galima pasakyti kone apie kiekvieną režisieriaus juostą. Pavyzdžiui, viename iš pirmųjų D. Cronenbergo filmų „Pasiutusi“ (Rabid, 1977), kuriam scenarijų parašė jis pats, pasakojama apie į avariją patekusią moterį. Naudodami naujausias technologijas, gydytojai nelaimėlei persodina odą – po operacijos atsibudusi ji pastebi, jog žaizdoje atsirado geluonis, besimaitinantis žmonių krauju. Moteris pradeda puldinėti aplinkinius, o šie pavirsta į zombius.

Siaubo kino aistruoliai pradėjo šlovinti D. Cronenbergą jau devintajame dešimtmetyje, kai pasirodė „Skeneriai“ (Scanners, 1981). Šioje istorijoje aprėpiamos telepatijos, parapsichologijos, žmogaus sąmonės kontrolės temos. Pradinė scena, kurioje telepatinių galių turintis psichopatas į gabalus susprogdina greta esančio žmogaus galvą, įėjo į kino istoriją kaip vienas iš šiurpiausių vaizdų, parodytų didžiuosiuose ekranuose. Ne veltui režisierius yra pelnęs „kraujo barono“ pravardę.

Po kelerių metų D. Cronenbergas pristatė dar vieną kultinę kino juostą – „Videodromas“ (Videodrome, 1983). Čia jis ir vėl nagrinėja kūno siaubo (body horror) bei transhumanizmo temas, kurios autoriui išlieka itin artimos, nors pats Davidas yra ne kartą pabrėžęs, jog šio termino nepripažįsta ir visi jo filmai gyvena atskirus gyvenimus, netelpančius į jokių žanrų rėmus. Visgi pagrindinis režisieriaus objektas – būtent žmogaus kūnas, jo pokyčiai, ribos.

Turbūt garsiausias šio kūrėjo darbas yra „Musė“ (The Fly, 1986) – pasakojimas apie ekscentrišką mokslininką, išradusį teleportacijai skirtą apa­ratą. Jam pavyksta iš vienos erdvės į kitą perkelti fizinius objektus, bet pagrindinis vyro tikslas – tai atlikti su gyvais organizmais. Kartą istorijos herojus pabando teleportuotis pats, tačiau nepastebi, kad į kabiną įskrido musė. Eksperimentas lyg ir pavyksta, tačiau po jo mokslininkas iš lėto ima pats virsti muse. Minėtasis filmas D. Cronenbergui pelnė ne tik tarptautinį pripažinimą, bet ir neįtikėtiną finansinę sėkmę – juostos biudžetas siekė 9 milijonus dolerių, o uždarbis – net 60 milijonų. Pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius Jeffas Goldblumas bemat išgarsėjo ir vėliau vaidino tokiuose grandioziniuose blokbasteriuose kaip „Juros periodo parkas“ (Jurassic Park, 1993, rež. Stevenas Spielbergas), „Nepriklausomybės diena“ (Independence Day, 1996, rež. Rolandas Emmerichas) ir kt. Taip pat verta paminėti, kad bendradarbiaudamas su D. Cronenbergu savo pirmuosius karjeros žingsnius žengė ir vienas garsiausių šiandienos kino garso takelių kompozitorių Howardas Shore’as, vėliau parašęs muziką tokiems filmams kaip „Avinėlių tylėjimas“ (Silence of the Lambs, 1991, rež. Jonathanas Demme’is), „Žiedų valdovo“ trilogija (Lord of the Rings, 2001–2003, rež. Peteris Jacksonas), „Niujorko gaujos“ (Gangs of New York, 2001, rež. Martinas Scorsese’ė), „Saulėlydis“ (Twilight, 2008, rež. Catherine’a Hardwicke) ir daugeliui kitų. H. Shore’as sukūrė garso takelius net aštuoniolikai D. Cronenbergo juostų.

Verti dėmesio ir vėlesni režisieriaus šedevrai. „Nuogi pietūs“ (Naked Lunch, 1991) – rašytojo Williamo S. Burroughso homoniminio romano adaptacija – mano nuomone, yra vienas keisčiausių ir sunkiausiai suprantamų D. Cronenbergo kūrinių, kuriame ne tik plėtojama autoriui būdinga žmogaus kūno mutacijų tema, bet ir atskleidžiamas narkotinių medžiagų poveikis bei haliucinacijos. Toliau „kraujo baronas“ publiką šiurpino psichologine drama „Avarija“ (Crash, 1996), pasakodamas apie vyrą ir moterį, patiriančius seksualinį susijaudinimą stebint autoįvykius – tai anglų rašytojo Jameso Grahamo Ballardo romano ekranizacija. Daugelis žiūrovų teigė, jog minėtoji juosta – tiesiog liguista ir iškrypėliška provokacija, tačiau kiti tvirtino, kad „Avarija“ galimai yra vienas erotiškiausių dešimtojo dešimtmečio filmų (1996-aisiais Kanų festivalyje jis pelnė prestižinį žiuri apdovanojimą).

Žymos: