„Baimė? Paprastai į ją žiūrime kaip į kažką labai blogo ir negatyvaus, bet juk tai dėl jos esame gyvi – baimė mus pastoviai saugo nuo pavojaus“, – teigia Dario’us Argento’as.

Jeigu kino aistruolių paklaustumėte, kas yra itališko siaubo kino klasika, greičiausiai išgirstumėte du vardus – Lucio’aus Fulcio ir Dario’aus Argento, – tačiau mažai kas galėtų išvardyti daugiau nei kelis šių genijų šedevrus. Žanro fanai greičiausiai paminėtų Fulcio „Anapus“ (L’aldilà, 1981) ir Argento „Sodriai raudona“ (Profondo rosso, 1975) arba „Suspiriją“ (Suspiria, 1977), vis dėlto tai tėra ledkalnio viršūnė – Argento’as per savo ilgesnę nei penkiasdešimties metų karjerą pastatė per dvidešimtį filmų – dešimtis jų šiandien yra pripažinti siaubo klasika. Norisi prisiminti šio išskirtinio autoriaus kūrybos pradžią bei darbus, suteikusius jam maestro del brivido (siaubo meistro) pravardę.

Žymiojo režisieriaus biografija – it nuotykių filmas. Gimęs 1940 m., jis augo pasiturinčioje romiečių šeimoje. Dario’aus tėvas buvo kino prodiuseris ir režisierius, motina – madų pasaulio fotografė; ji dažnai sūnų vesdavosi į savo studiją, kurioje šis stebėdavo modelių fotosesijas. Argento’ui nuogų moterų kūno formos bei siluetai paliko gilų įspūdį – kūrėjas tai įvardija kaip vaikystės „traumą-palaimą“, vėliau įkvėpusią jo filmų siužetus. Turbūt ne veltui Argento istorijų pagrindiniai personažai dažniausiai yra moterys. Būdamas dar paauglys jis jau pradėjo domėtis apšvietimu, fotografija bei modelių grimavimo technikomis – šie aspektai vėliau buvo kruopščiai išvystyti menininko darbuose. Savo memuaruose jis rašo: „Merginos nusirenginėdavo priešais mane taip, tarsi manęs ten nebūtų. Dar dabar atsimenu tą nosį dirginantį salsvą modelių grimo kvapą…“

Dar vienu vaikystės lūžiu režisierius laiko pirmąjį savo susidūrimą su anglų poeto Edgaro Allano Poe kūryba. Salvatore’ė Argento’as (Dario’aus tėvas) namuose buvo įrengęs didžiulę biblioteką, kurią jaunuolis slapčia tyrinėjo ir vieną naktį rado Poe knygą, nuo kurios negalėjo atsiplėšti tol, kol neperskaitė iki galo.

Nors augo pasiturinčioje šeimoje, vos penkiolikos Argento’as metė licėjų ir išvyko į Paryžių, į visišką nežinią, – ten kurį laiką dirbo indų plovėju. Visgi, sekdamas tėvo pėdomis, netrukus Dario’us žengė pirmuosius žingsnius kino pasaulyje – būdamas aštuoniolikos grįžo į Italiją ir pradėjo dirbti scenaristu. Tarp daugelio jo sukurtų scenarijų – kino klasika „Kartą Vakaruose“ (C’era una volta il West, 1968). Šiam vesternui scenarijų rašė kartu su dviem legendiniais italų režisieriais – Sergio’u Leone ir Bernardo’u Bertolucciu.

Kino kritikai ir siaubo žanro aistruoliai vienareikšmiškai sutinka, jog vienas svarbiausių Argento kūrinių – pirmasis jo filmas „Paukštis krištolo plunksnomis“ (L’uccello dalle piume di cristallo, 1970), kurio scenarijų sumanė būdamas trisdešimties. Režisieriumi Argento’as tapo visiškai netikėtai. Jis mėgo rašyti ir kurti istorijas, todėl jam labai patiko scenaristo darbas, o režisieriaus karjera nedomino visiškai. Nuo pat paauglystės Dario’us buvo vienišius – mėgdavo laiką leisti vienas, todėl scenarijų rašymas jam teikė didžiulį malonumą. Menininkas pamena, kaip ištisas naktis, paskendęs savo mintyse ir vizijose, tiesiog sėdėdavo degančių žvakių šviesoje ir primargindavo šimtus popieriaus lapų. Būtent taip gimė ir filmo „Paukštis krištolo plunksnomis“ scenarijus. Tačiau tuometinei kino kompanijai, kuriai dirbo Argento’as, jis nepatiko ir buvo atmestas. Būsimasis režisierius ėmė ieškoti kitų kino prodiuserių, tačiau nesėk­mingai. Supratęs, kad jo sugalvota istorija niekam neįdomi, nusprendė filmą režisuoti pats, o jo tėvas tapo juostos prodiuseriu.

Visgi sunkumai nesibaigė – kino kompanija, su kuria Argento’as buvo pasirašęs sutartį, pamačiusi tai, kas buvo nufilmuota per pirmąją savaitę, tiesiog pasibaisėjusi reikalavo, kad jį tučtuojau pakeistų kitas režisierius. Dėl savo užsispyrimo ir su tėvo pagalba bei palaikymu Dario’us galiausiai juostą pabaigė pats. Milane įvykusi „Paukščio krištolo plunksnomis“ premjera buvo dar viena nesėkmė – žmonių susirinko nedaug, o kritikai jo režisūrą išdėjo į šuns dienas. Nepaisant prastų atsiliepimų, žinia apie „labai keistą ir žiaurų“ filmą greitai apskriejo visą šalį, ir Pietų Italijos miestuose žmonės ėmė plūsti į kino teatrus. Galiausiai šis kūrinys tapo tokia didele sensacija, jog nusidriekė eilės trokštančių jį pamatyti smalsuolių. Po kelių savaičių „Paukštis krištolo plunksnomis“ jau buvo rodomas Amerikoje ir susilaukė didžiulio pasisekimo. Skaičiuojama, jog debiutinis Argento filmas uždirbo beveik pusantro milijardo lirų ir pateko į Italijos 1970 m. pelningiausių filmų sąrašo tryliktą vietą.