Dainiaus Svobono išsamiai pristatinėti nereikia. Vieną sykį išvydęs šį aktorių ir išgirdęs jo išskirtinį balsą, lengvai atpažinsi jį kino filmuose, televizijoje bei teatro scenoje; ypač dažnai artistą galima pamatyti Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT), kuriame Dainius įsimintinais vaidmenimis džiugina jau daugiau nei trisdešimt metų. Kūrėjas už meistrystę yra susižėręs aibę įvertinimų, o gruodžio mėnesį jam įteiktas ir aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Aktoriui tenka save išbandyti įkūnijant sudėtingus, gilius pagrindinius personažus, tačiau kartu jie žmogiški, netobuli, einantys klystkeliais, neišvengiamais ieškant teisingo kelio, šių veikėjų vidiniai išgyvenimai suprantami kiekvienam žiūrovui. Pats D. Svobonas kasdienybėje nuoširdus, ištikimas savoms vertybėms, paprastumui, pernelyg nesureikšminantis įvertinimų, sceninės patirties, sėkmės.

Susitikome pasikalbėti apie esamąjį laiką, ypač apie naujausią pašnekovo vaidmenį šį rudenį NKDT sceną išvydusiame Roberto Wilsono spektaklyje „Dorianas“, kurtame kartu su Vokietijos „D’haus“ teatru Diuseldorfe (Düsseldorfer Schauspielhaus), Oscaro Wilde’o gyvenimo ir kūrybos motyvais (Dainius įkūnija vyresnįjį Dorianą, o jaunesnįjį – Mantas Zemleckas). Tiesa, nepamiršome ir aktoriaus kūrybinio kelio šiame teatre pradžios, kurią pažymi fotomenininko Romualdo Rakausko sukurtas jo portretas ant 1993 m. žurnalo „Nemunas“ rugsėjo numerio viršelio bei žurnalisto Vido Beitnaro interviu žavingu pavadinimu „Romantinio imidžo jaunuolis“.

Skaitant 1993-iųjų rudenį „Nemune“ publikuotą pokalbį su jumis, nesunku pajusti to meto atmosferą – kaip jautėtės iš Vilniaus atvykęs gyventi ir dirbti į Kauną, kas dėjosi šiame mieste (mafijozai etc.), kalbama ir apie Kauno dramos teatre (KDT) vykusią reformą. Tekste esate įvardijamas kaip romantinio tipo aktorius. Kaip dabar pamenate tą laiką? Kiek romantiško polėkio iš tiesų buvo ir išliko iki šiol?

Tąsyk „Nemunui“ pasiūlius pasikalbėti, susipažinau su R. Rakausku. Nuo to laiko daug bendravome, lankydavausi jo parodose, vis susitikdavome, paklausdavau, kaip šis laikosi. Man buvo labai svarbu, kad atsikraustęs į Kauną po kelerių metų susibičiuliavau su tokiu fotografu.

Pasirodžius interviu, ilgą laiką vis kas nors pasijuokdavo dėl to „romantinio imidžo jaunuolio“, tačiau nesukau dėl to galvos. Toks buvau. Toks ir esu. Romantika dažniausiai atskiesta naivumu, bet gerai, kai žmogus naivus, dar daug ko nepatyręs, į gyvenimą, darbą žiūri su romantiška viltimi. Tokie žmonės būna labai gražūs.

Vilniuje tuomet veikė Valstybinis jaunimo teatras, kuriame dirbo Eimuntas Nekrošius, tačiau jis buvo gana uždaras, Oskaro Koršunovo teatras dar tik kūrėsi, o Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras išgyveno didžiulį perversmą; ta organizacija sudėtinga ir dabar, ką liudija neseniai plačiai nuskambėjęs skandalas tarp įstaigos direktoriaus Martyno Budraičio ir meno vadovo Oskaro Koršunovo. Kadangi šalia su žvake nestovėjau, nesinori lįsti į tuos reikalus, tačiau panašūs dalykai nutinka kone kasdien, ne tokio lygio, bet asmenybių susidūrimai vyksta nuolat. Koks gi teatras be konfliktų.

V. Beitnaras savajame interviu jus įvardijo dar ir kaip vieną gyvybingiausių, perspektyviausių aktorių anuomet merdėjusiame KDT. Tikėjimą teatru, norą save jam pašvęsti liudija ir jūsų išsakytos mintys…

Keistas sutapimas – prieš mūsų pokalbį sapnavau košmarą, jog Vilniuje, Žirmūnuose, tarp tų penkiaaukščių skersvėjinių namų, susibūrė didžiulė minia smalsuolių, kurie žiūri į mane, o aš, kaip paaiškėja, esu paskirtas paaukoti. Labai daug žmonių mane sveikina, aš einu pro juos ir dėkoju, kad mane išsirinko, kad mane paaukos. Vieną minutę pagalvoju: „Reikia paskambinti savo advokatui.“ Kokia nesąmonė! Juk neturiu jokio advokato. Paskui šauna mintis: „O tai, palaukite, neturiu teisės pats ką nors nuspręsti?“ Aukojimo garbei vyksta kažkoks koncertas, tad visų dėmesys nukrypsta į jį, ir aš pasprunku. Viduje taip šlykštu ir sykiu gera, nes žinau, kad nuo to pabėgu. Visgi pastebiu palikęs savo kuprinę su daiktais ir pradedu jos ieškoti; atėjusieji į aukojimą žiūri į mane labai nustebę, jog likau gyvas. Negaliu suprasti, ką šis sapnas reiškia, bet jausmas buvo labai nemalonus. Tarsi turėčiau mirti už kitus. Nežinau, kodėl dabar jį pasakoju, tačiau man visa tai siejasi būtent su žodžiais „toks perspektyvus“, toks kitoks, anoks…

Tuomet sakėte: „Nežinau kaip kiti, bet aš stebiu žiūrovų veidus. Lengviau, kai pagauni žmogaus salėje žvilgsnį. Jeigu pajunti, kad įdėmiai klauso, gyvena spektakliu, tai paskui jo akis matai net nusisukęs.“ Ar toks įprotis išliko iki šių dienų?

Žinoma. Vaidmenis kuriu taip, kad jie būtų suprantami stebėtojui, kad jis susidarytų savo nuomonę, kuri nebūtų kažkieno įpiršta. Labai gera, kai žmogus tai suvokia – tada spektaklis turi pasisekimą, vystosi. Todėl ir reikalingas žiūrovas. Būna, pagauni žvilgsnius, tą tylą, kuomet atrodo, jog scenoje nieko nedarai, bet kiekvienas tavo krustelėjimas, minties vingis pasiekia publiką ir ji seka, kaip pasielgsi toliau. Tai vienos brangiausių akimirkų. Kada tavęs klausomasi, esi stebimas, kiekvieno lyginamas su savimi.

Bendravimas su auditorija – subtilus dalykas. Šiandien, kai užgęsta šviesos, viskas paskęsta tamsoje ir pakyla uždanga, matai boluojant telefonų ekranus. Galbūt kažkas kažkam rašo žinutę, kad dabar yra teatre, gal žiūrės spektaklį, o gal pamiegos. Smagu atsisukus į salę neišvysti to švytėjimo. Po vieno paskutinių „Doriano“ spektaklių su Mantu išėjome nusilenkti žiūrovams ir pastebėjome, kaip kai kurie pasimetė, nes manė, jog vaidina vienas aktorius, o, pasirodo, du. Matyt, taip ilsėjosi, kad pamatė pradžią ir pabaigą.

Pasitaiko ir kitokių momentų, ypač kamerinėse salėse, kur mažas atstumas tarp aktorių ir publikos, tačiau ten slypi kitas pavojus – jeigu tokioje erdvėje vaidinsi taip pat kaip didžiojoje scenoje, kur reikia viską hiperbolizuoti, įvyks atmetimo reakcija, neužsimegs joks dialogas. Kai žiūrovas sėdi visai šalia, būna labai įdomu, intymu, įvyksta sąlytis čia ir dabar, o ne kažkur kažkada. Panašu į unikalią patirtį, aplankydavusią kunigo Ričardo Mikutavičiaus aukojamose mišiose; dabar nelabai tokių ir bežinau, nes pernelyg stipriai laikomasi dogmų, eiliškumo. O jis tik ištardavo „broliai ir seserys“, ir iš karto atsiduodavai jo mintims, poezijai. Tai būdavo kažkas labai gražaus.

Kūrybinio darbo KDT pradžioje suvaidindavote iki 28 spektaklių per metus. Tuomet jums tai atrodė daug ar mažai? Koks krūvis tenka šiomis dienomis?

Dabar kartais tiek spektaklių tenka suvaidinti per vieną mėnesį. Visgi aiškios statistikos nebevedu. Labiausiai pasijaučia, kada vaidmenų nėra daug. Neseniai visus darbus sujaukė karantinas. Kai sugrįžti į sceną po didesnės pertraukos, atrodo, kad esi gerokai labiau sukaustytas, turi daryti taip, kaip tau liepiama, prisiminti pamatinius vaid­mens kūrimo dalykus, ir tuomet visiškai nebelieka tavęs paties, personažas pasidaro „plokščias“ – tik išpildai funkcijas, o ne gyveni juo.

Per daugelį metų teko padirbėti su stipriais režisieriais, kurie sugebėdavo įtikinti, jog ir mažas vaidmuo yra be galo svarbus. Vienas puikiausių to pavyzdžių man – Jūratės Onaitytės įkūnyta Katerina Ivanova Gintaro Varno spektaklyje „Nusikaltimas ir bausmė“. Jis trukdavo keturias valandas, Jūratė pasirodydavo pirmame veiksme, o paskui tris su puse valandos laukdavo finalinio savo herojės išėjimo, kuriuo baigdavosi ir visas kūrinys. Jos veikėja išprotėja. Nebūdavo taip, kad Jūratė sėdėtų ir valgytų pyragėlį su kava – ji visą tą laiką savy kaupdavo vaidmenį, kad šis „sprogtų“. Niekas nežino, kaip aktorius ką atlieka, svarbus rezultatas.

Gal vis dėlto atskleistumėte, kokios patirtys jus lydėjo statant „Dorianą“? Kuo ypatingi R. Wilsono darbo metodai?

Vaidmens kūrimo principai iš esmės lyg ir įprasti – turi mokėti tekstą, atlikti mizansceną, nereikėjo vaikščioti žemyn galva, tačiau naujoviški buvo kiti dalykai. Wilsonui susikaupimas, tyla, ėjimas į tikslą bei aiškus žinojimas, kas ką turi daryti, yra esminiai. Taip pat mums, aktoriams, buvo itin svarbu pasiruošti iki repeticijos, kas dramos teat­re nutinka retai. Paprastai gauni dramaturginę medžiagą, perskaitai, pasilieki labai daug erdvės jos analizei ir pokalbiams su režisieriumi. Čia tam trūko laiko – turėjome pasirengti patys. Tą padaryti nebuvo labai sudėtinga, nes Wilsonas šį spektaklį anksčiau pastatė Vokietijoje – matėme jo premjerą, turėjome vaizdo įrašus. Tai nereiškia, kad reikėjo nukopijuoti tai, kas jau buvo sukurta – minėtasis pavyzdys padėjo suprasti pjesės tekstą, „Doriano“ prasmę. Kaune su režisieriumi bendravome nedaug, visas spektaklis gimė per pusantros savaitės. Toks kūrybinis darbas reikalavo didžiulės kantrybės, susikaupimo. Buvo nemenkas iššūkis. Užsienio kūrybinė komanda išsakė daug gražių minčių, idėjų, bet nebūtinai viskas yra įvykdoma. Žodžiais protingų ir galingų žmonių apstu, tačiau juos įgyvendinti iki galo pavyksta toli gražu ne visiems. Gelbėjo tai, kad jautėme abipusį pasitikėjimą, tad siekime visus sumanymus kiek įmanoma išpildyti. Komanda buvo itin didelė: scenos darbininkai, apšvietėjai, garso specialistai, režisieriaus bei aktorių asistentai ir taip toliau.

Neįprasta ir praktika, jog repeticijose reikėjo dalyvauti su grimu, kuris po aktyvesnio veiksmo pradėjus prakaituoti imdavo varvėti, tad jį vis tekdavo koreguoti. Neišvengta kuriozinių situacijų. Sykį, kai man pataisė grimą, salės gale sėdintis režisierius pareiškė: „Ant blakstienų matosi dulkės. Kodėl nenuvalei?“ Tų dulkių nei matyti, nei ką. Senas vilkas sėdi ir net tokią smulkmeną pastebi. Galvoju, su kuo jis žiūri – su teleskopu? Tas smulkmeniškumas tikrai prasmingas, tačiau reikėjo prie jo priprasti. Kad į tavo ranką kreipiamas didesnis dėmesys nei į tave. Tarsi atliktum ne draminį vaidmenį, o butoh šokį. Tai nauja. Kaip ir susikaupimas, priešpremjerinio repeticinio alaso absoliutus nebuvimas. Wilsonas reikalavo, jog vyrautų visiška tyla. Prieš žengdamas į sceną galėjai girdėti, kaip teatro pastate virpa ventiliacijos vamzdžiai. Tada nuskamba „Go, Dainius!“ [„Pirmyn, Dainiau!“], nusimeti gatvės triukšmą ir eini tiesiai į tą keistą vaidmenį. Net fiziškai pajaučiau, kaip tai netikėta bei įdomu. Nuostabu, kad ir praėjus tiek metų, štai, ima ir atsitinka pirmas kartas.

Dar man įstrigo faktas, jog savo kūrybos pradžioje Wilsonas išgelbėjo juodaodį našlaitį, kurį policininkas norėjo suimti. Režisierius jį įsivaikino ir užaugino. Berniukas buvo kurčnebylys, bet labai kūrybingas, matantis pasaulį kitaip. Wilsonas sukūrė spektaklį jam ir su juo. Šiame pastatyme dominavo visai kiti dalykai, nei įprasta dramos teatre – veikė lėlės, judesys, šviesa, muzika, o įprastai svarbiausias tekstas buvo išbrauktas. Tai ir nulėmė tolimesnį autoriaus braižą. Kitiems režisieriams svarbu perteikti tam tikrą emociją, atskleisti temą, o Wilsonas spektaklį kuria kaip paveikslą, ir jis pasako daugiau, negu ištarti žodžiai.

Dorianas – ganėtinai neįprastas herojus; paprastai vieni personažai atstovauja gėriui, kiti – blogiui arba įvyksta transformacija iš vienos opozicijos į kitą, o jame telpa viskas vienu metu. Šis veikėjas žavi ir atstumia, dėl nedorybių norisi jį smerkti, tačiau kartu imi Dorianui pavyduliauti, nes jis buvo savimi, gyveno taip, kaip norėjo, be to, įkūnijo daugelio svajonę – išsaugoti neblėstantį grožį, būti protingam, energingam, kūrybingam, populiariam. Kaip jums pavyko perteikti ir išlaikyti tokį personažo dualumą?

Taip, šiame vaidmenyje telpa visos priešybės. Kai pirmose repeticijose susitikome su režisieriumi, jis mane pamokė: „Spausdamas gazą iki maksimumo, stabdyk“; „Girdėk akimis, matyk kojomis ir judėk rankomis“. Taip ir vaidinau. Ir tai buvo didžiausias iššūkis. Repeticijų metu reikėjo viską atlikti sekundžių tikslumu, o laiko niekur nematai, turi susiorientuoti pagal muziką, apšvietimą. Toks tad girdėjimas akimis. Scenoje esu vienas, mano „partneriai“ nebent joje gulinti šiukšlė – numestas popieriaus lakštas su nepavykusiu eskizu, stovintis portretas, šviesa, kurios apakintas einu labai tiksliai sužymėtu maršrutu. Sykį režisierius perspėjo, kad blogai krenta mano šešėlis, o aš jam atsakiau: „Atleiskite, bet nematau savo šešėlio, dar neturiu akių pakaušyje.“ – „Gaila“, – atsiliepė jis. Po penkių minučių ant grindų atsirado ženklai, kur turėčiau sustoti. Toks matymas kojomis. O judėjimas rankomis – tarsi ėjimas tamsoje, aklam.

Wilsonas padarys viską, net kad matytum pakaušiu, svarbu, jog viskas vyktų taip tiksliai, kaip privalo. Tai buvo be galo naudingas trenažas kūnui ir protui. Atsiranda tvirtinančių, kad spektaklyje kai kurie garsai, pavyzdžiui, pradžioje pasigirstantys avarijos, per stiprūs, bet juk realybėje jie tokie ir yra. Arba griaustinis. Tai atitinka tikrovę. Režisierius mėgsta gaudyti žiūrovus, viena po kitos einančias scenas kurdamas visiškai kitaip, nei jie gali nuspėti.

Spektaklyje gausu Oscaro Wilde’o minčių, Francio Bacono gyvenimo momentų, tačiau Doriano istorija – labiau dramaturgo Darrylo Pinckney’io išvestos paralelės. Režisieriaus padėjėjai kiekvieną dieną į repeticijas atsinešdavo vis kokią naują detalę apie Wilde’ą. Vienas iš tokių įdomių faktų – rašytojas traukiniu važiavo iš vienos šalies į kitą, o pasienyje muitininkas jo ir klausia: „Sere, ar turite ką deklaruoti?“ Wilde’as nekreipia dėmesio, nusisukęs žiūri pro langą. Muitininkas pasiteirauja antrą kartą, trečią. Tada Wilde’as pakelia akis ir atsako: „Taip, savo genialumą.“ Daug intriguojančių biografijos detalių galima sužinoti ir iš jo dienoraščio, pavyzdžiui, išėjęs iš kalėjimo žymusis rašytojas pareiškė: „Juokas – visai nebloga draugystės pradžia ir pati geriausia jos pabaiga.“ Dar viena man labai svarbi frazė: „Tačiau net dabar tu tebesi ta silpnybė, kuri sugeba siurbti kitų syvus.“ Taigi, esi žavus, išskirtinis ir taip maitiniesi aplinkinių dėmesiu, it koks vampyras. Puikiai pažįstamas reiškinys, egzistuojantis ir teatre – čia net privalai pats save sureikšminti, nes jeigu šito nebus, tavęs niekas nesiklausys. Baisu pasidaro tada, kai minėtieji principai persikelia į kasdienį gyvenimą. Manipuliacija kitais – pavojingas ir šlykštus dalykas, tačiau kartu ji labai žavi. Jei tai tik darbo įrankis, viskas tvarkoje. Negi smerksi laumžirgį, kad jis žalias ir skrenda?!

Jūsų karjerą KDT su dideliu susidomėjimu pradėjau stebėti nuo garsiojo Gintaro Varno spektaklio „Heda Gabler“ (1998) pagal Henriko Ibseno dramą, kuriame įkūnijote Eilertą Liovborgą (Hedos vyro kolegą), o Jūratė Onaitytė – Hedą. Nepamirštami vaidmenys ir visas pastatymas! Stipriai išsiskyrė jūsų balsas, be to, vaidinote taip įtikinamai žmogiškai, paprastai, suprantamai, emociškai neperspausdamas ar veikėjo neįsprausdamas į kokį nors šabloną. Šis įspūdis lydi iki šiol, ypač kai kuriate personažus G. Varno spektakliuose, kurie paliečia itin stipriai. O kurie vaidmenys jums pačiam suteikė išskirtinių patirčių?

Ko gero, tarp jų būtų vienas pirmųjų – žurnalisto Ingės Rolfseno spektaklyje „Žmogus iš vakar dienos“ (rež. Vytautas Dapšys, 1990); čia teko susitikti ir būti scenoje su visais teatro korifėjais – Rūta Staliliūnaite, Leonardu Zelčiumi, Algimantu Voščiku. Tuomet Jono Jurašo „Smėlio klavyrai“ (1990), kur vaidinau būrą – nereikšmingą personažą, bet taip pat kartu su visu būriu puikių aktorių – Jūrate Onaityte, Liubomiru Laucevičiumi, Viktoru Valašinu, Petru Venslovu, Doloresa Kazragyte. Kiek­vieną dieną iš jų daug išmokdavau. Paskui – Džonio vaidmuo Arvydo Lebeliūno spektaklyje „Sveikas ir sudie“ (1994). Šis pastatymas svarbus tuo, jog tai buvo mūsų trijų bendras sumanymas – režisieriaus, mano ir Virginijos Kochanskytės; turėjome laiko įsigilinti į medžiagą, išskirti tai, kas atrodė aktualiausia, ir tą daryti drąsiai. Toks pirmas mano individualus darbas. Vėliau prasidėjo iš tiesų svarbus laikotarpis bendradarbiaujant su G. Varnu – po „Hedos Gabler“ sceną išvydo „Nusikaltimas ir bausmė“ (2004), „Biografija: vaidinimas“ (2014), „Natanas Išmintingasis“ (2017), „Getas“ (2018). Jie pastatyti pagal stiprias dramas, turinčias išliekamąją vertę, tad buvo labai įdomu susidurti su tokia medžiaga. Tai ne koks „vienadienis žiedelis“ ar projektinis pliusiukas, kaip dažnai pasitaiko šiandien. Kuriami personažai, darbas su režisieriumi ir visa komanda labiausia džiugina tuomet, kai procesas nesibaigia – premjera tampa spektaklio gyvavimo pradžia.

Atlikote daug reikšmingų, sudėtingų vaidmenų, kartu patirdamas kiekvieno veikėjo emocijas, išjausdamas jų klaidingų poelgių pasekmes. Žvelgiant iš šono, atrodytų, jog tai turėjo jums suteikti daug gyvenimiškų pamokų, leisti jų išvengti realybėje. Kiek šis įspūdis teisingas? Ko jus išties išmokė teatras?

Taip, anksčiau atrodė, kad su kiekvienu nauju herojumi įgysi išminties, pats gyvensi kitaip. Turėjau lūkesčių, neva, štai, suvaidinsiu, išnagrinėsiu tam tikrą situaciją su moterimis ir jau žinosiu, kaip elgtis, tapsiu stebukladariu – mokėsiu skaityti jų mintis. Išeini iš teatro ir suvoki, kad nieko tu nesupranti, nes tai, ką įsivaizdavai, tikrovėje yra visiškai kitaip. Deja, moters minčių nesugaudysi…

Gal esu kvailas, nežinau. Sako, protingas mokosi iš kitų, o kvailys ir iš savo patirties nieko neišmoksta. Žodžiu, save, ko gero, priskirčiau prie pastarųjų (juokiasi). Išminties pasisemti galima iš knygų, kalbų. Man vaidmenys labiau pasitarnauja tuo, kad juose galiu pasislėpti nuo asmeninio gyvenimo bei jo drakono.

Galbūt menininkui būtina savyje auginti tą drakoną? Daugelio talentingų kūrėjų biografijos liudija, jog svarbiausi jų darbai niekada nebūtų išvydę dienos šviesos, jei šie žmonės būtų buvę nuosaikūs, nepriekaištingo charakterio, nepatyrę dramatiškų permainų.

Turbūt kažkas kitas galėtų atsakyti į šį klausimą, ne aš. Nenoriu leistis į koketavimą su savimi… Tačiau galiu pasidalinti man svarbiais aspektais. Sunku pakeisti savo prigimtį, turi nuolat dirbti. Tarkime, vieną dieną vaidini kvailelį iš nežinomo miestelio, o kitą – karalių, tad su tuo kvaileliu viduje negali prisiliesti prie karaliaus išminties. Ir atvirkščiai. Teatre svarbi taisyklė – nesinešk ankstesnio vaidmens patirties į būsimą, nes tada pradėsi žaisti štampais. Visgi kiekvienam aktoriui būdingas tam tikras balso tembras, kūno sudėjimas. Taip pat mintis gali keistis tikrai greitai, tačiau žmogaus pasaulio supratimas – ne. Galbūt dėl to artisto įkūnijami personažai visada yra kažkiek panašūs, nors kiekvieną kartą ir nori pradėti visiškai viską nusimetęs. Tačiau kaip tą padaryti? Tai labai sunku, nes žmogus iš prigimties tingus. Maga panaudoti tai, kas buvo patogu kažkada anksčiau. Tiesiog kad būtų greičiau, kad išvengtum pervargimo. Ir tada prasideda tokie nesąmoningi dalykai – pradedi savęs klausti, ką čia darai, apie ką kalbi, kaip kalbi. Supranti nieko nebemokantis. Turi vis iš naujo laužti savo prigimtį, mąstymą, prisiversti apsivilkti naujais marškiniais, bandyti vėl ir vėl. Tada dar yra vilties, kad gali išeiti kažkas įdomaus, originalaus. Kai tai pavyksta, neslėpsiu, būna labai smagu. Tačiau šito negali daryti kasdienybėje, ten privalu likti pačiu savimi. Žinoma, kai kurie dalykai veikia ir asmeninį gyvenimą.

Labiausiai pervargęs jaučiuosi prieš premjerą, nes ilgai ruošiuosi, kovoju su savimi, jau nekalbu apie teksto mokymąsi, fizinį pasirengimą. Po jos palengvėja, pamažu išsivalau. Žiauriai nemėgstu repeticijų, nes reikia viską daryti staigiai ir intensyviai, išmokti mąstyti bei judėti kitaip. Vieną dieną turi vaidinti pagal Williamo Shakespeare’o eiles, o kitą – pagal šiuolaikinį, nors ir turintį prasmę, tačiau banalų tekstą. To nesujungsi. Jeigu prisiriši prie kurio dalyko, sunku iš to išlipti. Visiška šizofrenija. Visgi man aktualiausias klausimas ne kaip išeiti iš vaidmens, o kaip į jį įeiti. Jeigu lengvai pavyksta viena, nesunku ir kita.

Turbūt labai nesuklysiu sakydama, kad buvote ir tebesate individualistas gerąja prasme. Mums kalbantis galima justi jūsų atvirumą, nenorą savęs priskirti tam tikroms kategorijoms, pasipriešinimą skambiems epitetams, siekį bet kurioje situacijoje išlikti laisvam. O koks jūs užkulisiuose? Labiau susitelkęs į save ar priešingai – mėgstantis prieš spektaklį bendrauti su kolegomis, krėsti jiems pokštus?

Jauni dažnai kvailiodavome, tad smagių nutikimų teatre būta apsčiai. Daugiausia įsiminė susijusių su tuo, kad spektaklio metu nuskambėdavo ne tie žodžiai. Vis dar kyla šypsena prisiminus Vinco Krėvės „Šarūną“ (rež. Jonas Vaitkus, Kauno valstybinis dramos teatras, 1980) – viename epizode scenos priekyje stovėdavo tokie galingi šarvuoti vyrai, vaizduojantys stiprius lietuvius. Kolega turėjo išeiti ir pasakyti: „Lietuviai būdavo tokie galingi, kad išraudavo pušies kelmą“, tačiau vieną kartą susipainiojęs tarė: „Lietuviai būdavo tokie galingi, kad išraudavo kūšies pušį… pušies kūšį… kūšies kelmą…“ Tiesiog nuo įtampos taip susidėliojo. Žinoma, paskui pasitaisė. Tai įvyko ne repeticijoje, o stebint žiūrovams, tad neliko nieko kito, kaip tik nuleisti uždangą. Užkulisiuose būdavo linksma. Vis pajuokaudavome, kad, žiūrėk, nepasakyk to ar ano, o užlipus ant scenos iš jaudulio išsprūsdavo būtent tie blogi žodžiai. Pasitaikė ir tokių momentų, kada specialiai darydavome taip, kad kolegoms atlikti vaidmenį būtų kuo sunkiau. Žinoma, juokinga atrodydavo tik mums patiems, bet tada jausdavomės labai laimingi. Pakvailiojame iki šiol. Man labai patinka, kai spektaklio metu kulisuose verda gerai nuteikiantis humoristinis gyvenimas. Žinoma, iš vienos pusės, tai labai smagu, iš kitos – egzistuoja didelė rizika scenoje įvykti visokiems kuriozams, kaip kad tie sumaišyti žodžiai.

Anksčiau teatras turėjo gilesnę prasmę – žmonės jame praleisdavo daugiau laiko, čia vykdavo gyvenimai, lūžiai, dūžiai, sušvitimai, prašvitimai. Tuomet viskas sukosi teatre, tad ir su kolegomis asmeniškai bendravome aktyviau. Laikai pasikeitė, dabar visą informaciją gauni internetu, gyvo santykio lieka vis mažiau. Tai gąsdina, nes anuomet asmeninį požiūrį veikdavo perskaitytos knygos, bičiuliai (draugus perleisdavai per didžiulį vidinį filtrą ir atsirinkdavai būtent tokį, o ne kitokį); šiomis dienomis didžiulę įtaką dažnam daro vadinamieji nuomonės formuotojai. Tikrai ne knygos, turbūt ir ne teatras. Kaip kažkas yra paskaičiavęs, šiandien spektakliuose lankosi maksimaliai 20 % miesto gyventojų. Dažniausiai į teatrą ateina tie, kas skaito knygas, tačiau pastebiu, kad susirenka ir tokia publika, kurios anksčiau nebūdavo – tai ypač ryškiai matyti „Doriano“ atveju. Gal mados reikalas, nes iš tiesų išvysti tokio lygio režisieriaus kaip Wilsonas darbą yra būtina. Kaip ir bet kurį G. Varno spektaklį. Tai didžiuliai pastatymai, pritraukiantys daug įvairių žiūrovų.

Grįžtant prie „Doriano“, Wilde’ui priklauso žodžiai: „Kartais man atrodo, kad kentėjimas yra vienintelė tiesa.“ O jūs ar pritartumėte?

Nėra galutinės tiesos. Kai bandai ją surasti, niekada nepavyksta, nes niekas nežino, kas tai. Šiandien atrodo vienaip, rytoj – kitaip, poryt – dar kitaip. Tai, ką sužinojai vakar, ir buvo aktualu vakar, o tai, ką sužinai dabar, įdomu šiandien. Net ir bandydamas įvardyti, kas tai yra, remdamasis kurio nors personažo patirtimi, tą darytum nuskriausdamas jį ir save, visais atžvilgiais, nes apriboji savo ribotumu. Tiesa ar teisybė? Tai, vėlgi, skirtingi dalykai.

„Kentėjimas“ irgi tokia graži sąvoka, atseit, visi ją supranta. Savo mintyse regime rūpintojėlius – jų žvilgsnį, prasmingai įsmeigtą į tolį, ir kitokius vaizdinius. Labai dažnai tai būna tiesiog poza. Kiek žmonių tau į akis juokiasi, o vėliau paaiškėja, kad jų šeimose vyksta didžiulės tragedijos. Mano mamai dabar virš 80-ies, ir joje matau tiek daug humoro, paprastumo. Ta šviesa jos akyse – atrodo, bet kokią sunkiausią gyvenimišką situaciją išspręstų be jokio vargo. Turbūt šitai ir yra išmintis. Ne kančia, o išmintis. Man regis, kančios labai daug, kada žmonės jauni, dar nepatyrę savęs išpildymo, reikalaujantys supratimo iš kitų. Filosofinių tekstų galima prisiskaityti daug, tačiau gyvenime pritaikysi ne viską. Ko gero, tai begalinis pokalbis, pasibaigiantis su paskutiniu atodūsiu. Žinau, kad dabar jam pabaigos nebus, tačiau juk pabaigų nebuvimas šiomis dienomis labai populiarus. Pavyzdžiui, didieji projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ renginiai – nė vienas jų neturėjo kulminacijos, toks nesibaigiantis kūrinys. Dainų šventės taip pat prasideda ir nesibaigia. Galbūt toks ir mūsų pokalbis šia tema, priminusia mano ankstyvos jaunystės poeto Aido Marčėno žodžius: „garsiai rėkia tik tas / kas neturi dar ko pasakyti / tas kas žino tylės / nes tėra mokinys tas kas žino.“

Vis dėlto, vienokia ar kitokia pabaiga neišvengiama, o besibaigiant mūsų interviu norisi paklausti, kokios vizijos jus lydi, galvojant apie ateities perspektyvas? Galbūt turite išsikėlęs iššūkių ateinantiems metams?

Toks sutapimas, kad kai tik pradedu atviriau pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą, staiga, vos ne tą pačią dieną, daug kas pasikeičia į blogąją pusę. Kaip tas sapnas – aplink tvyro didžiulis susižavėjimas tavimi, o jauti, jog viduje – visiška šlykštynė… Tad vengiu garsiai per daug apie save kalbėti. Didžiausias mūšis, kuris nesibaigia – bandymas susidėlioti kūrybinius planus taip, kad turėčiau bent kokį normalesnį gyvenimą. Ir viskas. Kai tai pavyksta, aplanko tikra palaima. Norisi ramybės, atokvėpio, daugiau pabūti su savimi. Labai džiaugiuosi, kad šią akimirką darbas šiek tiek mažiau intensyvus. Pajutau, kaip smagu tingėti, gerąja prasme. Taip gera, kai pavasarį, vasarą nuvažiuoji prie kokio ežero ar upės ir žvejoji. Grožiesi ramybe, gamta, prisijungia draugai ar sūnus, pasidarai sumuštinį. Tai pats puikiausias dalykas. Dabar tokią ateities viziją aiškiausiai ir regiu.