Edmundas Janušaitis

Čia esu aš

(Romano fragmentai)

Jaunystės prisiminimais paremtame pasakojime atkuriamos XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios nonkonformistinės jaunimo nuotaikos sovietinio režimo atžvilgiu. Pasakotojas, autoriaus alter ego, vidurinę mokyklą bebaigiąs maištingos sielos jaunuolis, jaučia instinktyvų pasipriešinimą asmens laisvę varžančiai ir niveliuojančiai ideologijai, todėl yra linkęs bendrauti su savo rajono „nepritapėliais marginalais“, išsiskiriančiais nestandartiniu elgesiu, savarankišku mąstymu ir savita pasaulėjauta. Konkretus laikotarpis prieš pat Romo Kalantos susideginimą, aiškiai apibrėžta geografinė vietovė – Kauno Žaliakalnio šiaurė, to meto realijos ir galimi prototipai, autentiškas žargonas bei necenzūrinis slengas čia selindžeriškai derinami su tyra bręstančio žmogaus savistaba ir veržliu polėkiu į meninę – poetinę ir muzikinę – saviraišką.

Knygos redaktorius Jonas Vabuolas


KAI KELIAS NESIBAIGIA AKLIGATVIU

Kala širdis.

Jaučiuosi taip, lyg aukštai debesyse per nesibaigiančias oro duobes nudrengtu kukurūzniku kratyčiausi.

Šlykštus jausmas.

Apima dvejopos mintys, kartais su kvapeliu, kartais be, tačiau nusileidimo takas, kol dar plerpia kukurūzniko širdis, artėja. Dar minutė, dar, – regis, nepasiekęs namų tuoj palaidosiu kūną. Sugrįš tik tai, kas iš manęs liko. Gal siela, gal šiaip koks nors gamtos reiškinys, paprasta žmogaus akimi nematomas.

Galop nesvarbu.

Svarbiausia, kad kelias nesibaigia akligatviu, kad dar galiu lyg briedis į šnerves traukti rūgštų šlapimo kvapą, paliktą priverstinėse sustojimų stotelėse.

Atmintis neišgaruoja.

Ji lyg teisėjas, vėluojantis skelbti nuosprendį, atsižvelgiant į nuotaiką gali atseikėti nepelnytai didelę arba neproporcingai mažą bausmę. Pasitaiko retų išimčių, kad paleidžia tiesiog teismo salėje.

Su širdimi ne juokas.

Ypač jaunystėje, kai dar nešlubuoji, nevartoji vaistų, nesergi taip dažnai, jog netektų lankyti mokyklos.

– Ką, vėl iš pamokų išvijo? – grąžina tikrovėn motinos balsas.

– Kad ne, priešingai. Pagyrimą gavau, vos nepatrūkau iki namų tempdamas. Tokį didžiulį kaip oro balionas. Sakau, negąsdinsiu namiškių, ir dėl šventos ramybės ties Žemaičių gatvės viaduku prie Kalpoko gatvės beržo pririšau. Jei kas nenusvistino, turbūt lig šios akimirkos kabo…

– Gražiai suoki, ne veltui tavo pagyrimas baliono vertas. Kol nepamiršau, pas tave toks dvasna, pajuodęs it kaminkrėtys, buvo atsivilkęs. Sakė, kad dėl „skuduro“ – kokio, jau pats žinosi. Kas per įtartini reikalai su įtartinais tipais? – kvočia motina.

– Turbūt Kunigas buvo užsukęs. Matyt, ko nors prireikė. Gal gitaros pasiskolinti, gal šiaip pasišnekučiuoti. Laikai bjaurūs, net padorios muzikos klausytis nevalia, ką jau kalbėt apie išpažintį…

– Nepiktžodžiauk. Koks jis Kunigas – greičiau į handelį panašus. Anas kai pasirodo, kaipmat koks nors daiktas iš namų išgaruoja. Vienas vargas, kol naują įsigyji. Dar ir nemažus pinigus išleisti tenka.

– Be abejo. Sukuos ant kulno ir varau atgal. Pro balioną, link Kunigo parapijos. Pakeliui dar keletą parapijonių aplankysiu. Nors ir nusikalęs, bet vis gal kaip nors su jais be gestų kalbos – krikščioniškai – susišnekėsiu.

– Verčiau patylėk. Kur skrisi nevalgęs, kugelis dar neatšalęs.

– Aš tuoj. Kugelį grįžęs sukirsiu. Niekur jis nepabėgs. Į duchovkę įkišk, nespės ataušti, kol į skrandį sukimšiu. Kol kas bai, mam. Skubu.

– Varyk, kol nepatrūkai. Žiūrėk, tik žarnų nepamesk. Jei kas ieškos, ką sakyt, į kurią pusę pasiųst?

– Į tą, kuri pirma galvon šaus. Gali net į visas keturias, – užspringstu nuo skubos.

Lekiu, net dantys tarška. Pro balioną, Kalpoko gatve mediniais laiptais aukštyn, pro Putinų, Šermukšnių gatveles, iki atsimušu berūkančio Lapino pilvan.

– Halt. Kur leki kaip arklio galva, pasą pametusi? Visai pablūdai, ar ką? Kai trauksiu su šmaiseriu pavymui, iškart ant žemės šaltos prigulsi. Ko nesisveikini? – šypteli subin­galvis.

– Skubu. Močia sakė, kad Kunigas ieškojo, dėl skuduro. Gal ką daugiau žinai? – vos gaudydamas kvapą išsižioju.

– Gal. Porą červoncų turi?

– Imk, – atkišu fizikės skolintuosius. – Tikiuosi, kaip tarėmės, pakaks?

– Pradžiai taip. Lapino žodis tvirtas. Manyk, kad vėliava jau tavo, tik dar Kunigo palaiminimo turi sulaukti. Taip sakant, antspaudo ant antrosios sutarties dalies, – prityla. – Varyk pas jį, aš vėliau prisijungsiu, – greitai kišdamas pinigus kišenėn sumurma.

– Na jūs ir duodat. Kas dieną vis naujiena…

– Duoda kurvos, mes apdovanojam. Ne kokiu nors triperiu, bet kūnui ir sielai šventu daiktu. Jei burnosi, kaipmat pinigus grąžinu…

– Gerai jau, gerai. Pats Kunigas namuose?

– Kur dėsis. Sėdi galvą rankšluosčiu apsimuturiavęs. Varyk, kol iš skausmo visai nepasiuto. Paskubėk, jei tėvynės laisvė brangi…

Skubu.

Varau lyg bėris Vaisiankos viduriu, nors užmušk. Šlapimo kvapo nejaučiu, alaus – šiek tiek…

 

KALBĖJIMAS PASLAPČIŲ PILNA BURNA

Kakta sienos nepramuši.

Nebent užsidėjęs ant nešukuotos galvos šalmą, pamiršęs gilaus miego ir poilsio metus, darbuotumeis iki sąmonės netekimo.

Kas dar?

Dar jei siena būtų butaforinė arba, kaip sakydavo baba, kiaurai vėjo perpučiama, tai išvis nė vargo vargti nereikėtų. Pyst – pastūmei ranka, kliūtis nuvirto ir, kaip sakoma, darbas baigtas. Tuomet net galva liktų sveika, o vištos kiaušiniai – cieli.

Bėda.

Iki šiol nesuprantu, kuo čia dėta višta ir jos nesudaužyti kiaušiniai. Tiek jau to. Matyt, per gili potekstė mano smegenims pasitaikė, nes kai baba kalba paslapčių pilna burna, ne viską pažodžiui spėju išgirsti.

– Tai ką, atskuodei? Kiaušai cieli, iš akių matau, net garuoja, – pasuka galvą Kunigas. – Kokios nuotaikos, ar Lapiną pakeliui aplankei? – atsistoja tiesdamas ranką pasisveikinimui.

– Eina jis šikt. Babkes paėmė, ir tiek. Liepė varyt pas tave, kad antspaudą ant sutarties uždėtum. Kas per nesąmonė? Vėl durnių pjausit, gumą tempsit, laiką marinuosit? – išberiu. – Aiškiau bent pasakyt nemokat? Vėliava – pas vieną, antspaudas – pas kitą, visai kaip kokiame nuotykių filme. Jokio aiškumo, vien kalbėjimas paslapčių pilna burna. Ar neužspringsit? – mosteliu ranka.

– Nurimk. Šneki kaip ką tik po sužibusia žvaigžde užgimęs mažvaikis. Metas surimtėti, tapti tik­ru vyru. Ar esi kada nors žaidęs tokį žaidimą „Pagrobk priešo vėliavą“? Jis panašus į „Lietuvos pionieriuje“ aprašytas varžybas tarp dviejų komandų, kurios miške uoliai ieško paslėptos priešo būrio vėliavos. Nugali radusieji ir iš varžovų pirmieji nušvilpusieji jų relikviją.

– Kur lenki? Aš tau ne jaunasis pionierių žvalgas, kad savo keistomis užuominomis maustytum. Rėžk tiesiai, kokį šūdą su Lapinu užmaišėt. Jau iš tolo negerą kvapą jaučiu. Ko gero, šiandien it kūdikis prie atviro svajonių išsipildymo lango ramiai užmigti nesugebėsiu, teks nemažą dozę raminamųjų lašų į stiklinę šliukštelėti.

– Neteks. Laukia rimtesni darbai. Žaisim priešo vėliavos pagrobimą. Turbūt nereikia aiškinti, kokia bolševikinė šventė ant nosies. Taigi, ruoškis. Pristatysi mums kelis skudurus, kurie per šventes beveik ant kiekvieno namo kabės, o mainais gausi savąją. Kad į kelnes nepridėtum, mes su Lapinu ant zekso pastovėsim. Būsime tavo užnugaris, tavo neeilinio žygdarbio liudytojai. Bus nelengva, tačiau bent žinosi, kuo kvepia ir ko verta Laisvė, – prityla Kunigas. – Žaisim sutemus. Trise. Pagrindinis herojus – tu. Kilus triukšmui – kas sau. Bet, manau, priešas tokio akibrokšto nė sapne nesapnuoja, tad viskas eis kaip iš pypkės. Ar ne?

– Pala, pala. Nori pasakyti, kad per šventes vėliavas naikinti turėsiu? Bent suvoki, kuo tai kvepia? – atsidūstu. – Kiek tų skudurų priplėšti reiks?

– Kvepia tuo, kuo kvepėti turi. Laiko antspaudo kainą sužinoti bent jau gerą savaitę turi. Tau net pasirinkti leisiu. Kas labiau prie dūšios – TSRS ar LTSR?

– O koks skirtumas?

– Raudonos užteks vienos. Mūsiškių, iš Stalino atvežtų saulių – trijų. Asortimentas platus, rinkis.

– Renkuosi „kruvinąją“. Manau, visi jos labiausiai turėtų nekęsti…

– Cha. Ko nekenti, to gal labiausiai bijai. Ant žmonių baimės ir prisitaikėliškumo visos valdžios laikosi. Savo aukštuosiuose rūmuose gyvena, kol ateina metas daryti remontą. Tuomet ir prasideda…

Žymos: