Galbūt esate nors viena ausimi girdėję apie neįprastą nutikimą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentų bendrabučio kieme? Praeiviai atsitiktinai pastebėjo į statybinių atliekų konteinerį sumestas senovines knygas – 5 kubinius metrus perduodamų utilizuoti „šiukšlių“, t. y. apie 15 tūkstančių leidinių, tarp jų – didelė dalis XVIII–XIX a., kai kurie paženklinti Vytauto Didžiojo universiteto klinikos ar Stepono Batoro universiteto Vilniuje antspaudais. Kol gavusios pranešimą įvairios institucijos aiškinosi, kas dėl to kaltas ir kaip kultūringiau pasielgti su dar nesunaikintais archyvo likučiais, įdomesnius egzempliorius išgelbėjo pastabūs miestiečiai, priglausdami savo asmeninėse bibliotekose.

Šis pusmečio senumo įvykis išplaukė atmintyje kaip požiūrio į paveldą palyginimas, klausantis fotomenininkės Svetlanos Baturos pasakojimo apie jai atitekusį neįtikėtinos vertės kultūrinį lobį.

RADYBOS SENOJE SPINTOJE

Kartais atsitiktinumas gali pasirodyti anaiptol neatsitiktinis, ypač tokiais atvejais kaip aptariamasis, kai netikėtai atrastas tarpukario nuotraukų archyvas atsiduria ne šiaip smalsuolio, o fotografės – atkaklios ir kruopščios tyrėjos – rankose. Visą S. Baturos dėmesį ir kelerių pastarųjų metų laisvalaikį visiškai okupavo istorinių tyrimų projektas, kurio pradžia – netikėtas jos greitakalbės draugės skambutis: „Klausyk, toks reikalas. Mums reikėjo iškraustyti Martyno senelių butą ir, va, radome tokių… Nežinau, kas čia yra – nuotraukos, negatyvai. Neplanuojame saugoti, bet, galvoju, tau parodysiu. Gal nori pažiūrėti?“ Na, kas gi nenorėtų? Juk visos senienos turi savo istoriją. Ir šios tą pačią dieną atsidūrė pas Svetlaną. Daugybė skirtingo formato fotografijų, negatyvų, stikliukų, kontaktinių atspaudų. Viskas tvarkingai surūšiuota vokeliuose, datuota, antspauduota ir aprašyta. Kiek­vienas daiktas toje dėžėje prilygo stebuklui.

„Būtent nuo antspaudų ir prasidėjo visa mano tyrinėjimų istorija, – pasakoja Svetlana. – Ant vokelių pastebėjusi ženklinimą Giedraitis, ėmiau ieškoti tarpukario fotografo tokia pavarde. Radau Margaritos Matulytės knygoje, o paskui ir kituose leidiniuose. Stanislovo Žvirgždo straipsnyje taip pat buvo minimas Antanas Giedraitis, vienas iš Lietuvos fotomėgėjų sąjungos kūrėjų ir jos pirmininkas. Paskambinau Žvirgždui pasidžiaugti, kad galbūt turiu Gied­raičio nuotraukų. Jam pasirodė labai įdomu, nes nėra žinoma, jog kas nors būtų išsaugota, iki tol niekam nepavyko rasti šio fotografo darbų. Kurį laiką maniau, kad tai vieno žmogaus archyvas, pažymėtas skirtingais antspaudais, todėl negalėjau suprasti, kodėl rašytiniuose šaltiniuose minimas ne tik Antanas, bet ir Juozas. Ant vokelių – taip pat tie du vardai. Kaip jie tarpusavyje susiję? Tada dar nežinojau, kad Antanas su Juozu – broliai.“

Nemenkos apimties archyvas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų per visą sovietmetį buvo slepiamas viename iš Kauno Žaliakalnio medinių keliabučių namų. Kaip dažnai nutinka žmogui mirus, giminaičiai kraustė būstą, ruošdami jį pardavimui. Spintoje tarp asmeninių velionio daiktų rado kažkokį maišą. Pažiūrėjo, kad nuotraukos ne jų šeimos, ir neketino saugoti. Laimei, jas parodė Svetlanai. Pradėjusi nagrinėti gautą medžiagą, ši greitai suprato, kokia ji svarbi. Pasiprašiusi draugės ir pasikvietusi talkon kelis bičiulius, apsilankė tame name. „Galvojau, būtinai dar ką nors aptiksime. Jei čia netikėtai atsirado šitos nuotraukos, jaučiau – turi būti kažkas daugiau, – prisiminė fotografė. – Sužinojau, kad paslaptį saugojusiam butui priklausė palėpės dalis, tad, vos įstengę atrakinti spyną, į ją įsibrovėme. Ten mėtėsi kone šimto metų senumo sutrūniję siūlai, apdulkėję rakandai, tualetinio popieriaus rulonai, matyt, užsilikę nuo sovietmečio. Ir lagaminai, o juose – vėl nuotraukos, dalis jų – įrėmintos. Tąsyk prigriebiau ir seną tarpukario metų stalą, už kurio sėdėdama jaučiuosi taip, tarsi pats J. Giedraitis būtų kadaise prie jo prisilietęs. Tiesa, tas butas ir palėpė – ne Gied­raičių, jų kaimynų. Nežinau, kuriame bute gyveno Juozas, bet tikrai tam pačiam name. Radau senų nuotraukų, kuriose jie visi kartu: broliai Giedraičiai ir Buožiai, išsaugoję šitą archyvą. Panašu, kad broliai dažnai keitė savo gyvenamąją vietą, tad kur Kaune buvo paskutinė Antano Giedraičio buveinė, kol kas nežinau. Manau, išsiaiškinus gali vėl iškilti kokios nors naujos medžiagos.“

GIEDRAIČIAI: KAS YRA KAS?

Supratusi, kad niekas jokios platesnės informacijos apie Giedraičius nesuteiks ir knygose jos nėra, 2019 m. Svetlana nuvažiavo į Vilnių, į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Čia praleido kelias dienas, kol perprato, kokiuose skyriuose ko ieškoti. Ir štai pirmoji pažintis: prie prašymo išduoti ginklą prisegta malonaus jauno vyro – Antano Giedraičio – nuotrauka. Ne mažiau nei šis portretas žavus ir gana informatyvus to dokumento tekstas: „Turiu garbės prašyti Poną Apskrities Viršininką išduoti man leidimą ginklui / brauningui / pirkti ir laikyti, kuris reikalingas apsaugos tikslams. Gyvenu prie Radio stoties ir priseina kartais gan vėlai grįžtant iš miesto eiti per Vytauto parką, kas neturint ginklo šiek tiek nejauku. Vasaros metu gana dažnai reikalinga važinėti provincijon – tiek asmeniškais, tiek tarnybiniais reikalais / dirbu Amerikos liet. ekonominiam inform. biure, Laisvės al. 62 kaip biuro vedėjas. Tikiuosi Ponas Viršininkas mano prašymą artimiausiu laiku malonėsite patenkinti. Ant. Giedraitis.“ Lapo viršuje data – 1932 m. kovo 17 d., po pavarde nurodyta profesija – ekonomistas, telefonas ir adresas: Vaižganto g. 16. Štai kiek daug galima sužinoti vos iš vieno dokumento.

Suradusi abiejų Giedraičių prašymus ginklui, ji pradėjo nuotraukose atpažinti, kuris yra Antanas, o kuris – Juozas. „Supratau į ką žiūriu: kur autoportretas, o kur vienas brolis fotografuoja kitą. Iš tikrųjų Centriniame archyve nedaug įdomaus man pavyko surasti, tik elementarios informacijos, pavyzdžiui, prašymą surengti Fotomėgėjų sąjungos susirinkimą bei surašytus jo rezultatus. Labai nusiminiau. Ar tai viskas, nieko daugiau neišliko?.. Nusivylusi kuriam laikui užmečiau šį reikalą“, – prisimena tyrėja.

2020-aisiais gavusi Lietuvos kultūros tarybos finansavimą Giedraičių archyvo skaitmeninimui, S. Batura ėmėsi skenuoti nuotraukas ir negatyvus. Labai knietėjo pamatyti, kas juose, ir netrukus ji užsibrėžė suskaitmeninti viską, nė neįsivaizduodama tokio darbo apimties. Užtruko visą vasarą. Taip Svetlana pradėjo šiek tiek labiau suprasti tą metą, atpažinti kai kuriuos personažus, skirstyti medžiagą į temas. Paaiškėjo, kad užfiksuota nemažai etnografijos, didelė dalis asmeninio brolių Giedraičių gyvenimo, jų laisvalaikio, įdomių tarpukario Kauno vaizdų. Esama nuotraukų iš Šiluvos, Lietuvos skautijos ir tikrai daug kariškių kasdienybės. Tyrėją suintrigavo, koks gi ten ryšys su kariuomene? Ji pradėjo naršyti internete ir skaityti viską, kur tik rasdavo paminėtą Antano arba Juozo Giedraičio pavardę, rinkti informaciją iš įvairiausių straipsnių, kuriuose apie juos – nors viena eilutė. Po truputį iš faktų trupinių susidėliojo pilnesnis paveikslas.

Pasirodo, broliai Giedraičiai, kilę iš Paskynų kaimo Raseinių apskrityje, tarpukario Kaune buvo gerai žinomi veikėjai bei fotografai. Jiedu nuolat dalyvavo įvairiose fotografijos parodose, Antanas priklausė ir daugeliui komisijų, buvo vienas iš Lietuvos fotomėgėjų sąjungos steigėjų, o 1939–1940 m. – jos pirmininkas. 1933-iaisiais Kaune, Žemės ūkio rūmuose, surengtoje parodoje tarp 44 autorių savo darbus pristatė ir A. Giedraitis. 1935 m. brolių nuotraukos eksponuotos Vytauto Didžiojo karo muziejuje, antrojoje Fotomėgėjų sąjungos parodoje, kurios vertinimo komisija J. Giedraičiui skyrė IV premiją. 1944-aisiais, Sovietų armijai pasiekus Lietuvą, abu pasitraukė į Vakarus.