fbpx

BIRUTĖ LETUKAITĖ: TEATRE MĖGSTU SĖDĖTI PIRMOJE EILĖJE

Kalbino Silvija Butkutė

Kauno šokio teatras „Aura“, kurio spektakliais žavimasi ne tik visoje Europoje, bet ir Honkonge, Malaizijoje, Meksikoje, Indijoje, JAV, šiemet mini 40-ies metų jubiliejų. Nuo teatro neatsiejamas jo įkūrėjos, choreografės Birutės Letukaitės vardas. Ko gero, plačiai pristatinėti „Auros“ ir gausybės jos apdovanojimų nereikia, tai – pirmasis profesionalus šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje. 1980 m. B. Letukaitė įkūrė modernaus šokio studiją, o 1982-aisiais įvyko pirmasis viešas trupės pasirodymas, tad šie metai ir žymi „Auros“ gimimą. Vėliau teatras tapo tarptautiniu, jame karjeras pradėjo ir tęsia šokėjai iš įvairiausių užsienio šalių. Susitikusi su Birute švelniai primenu, kad šiame interviu turėtume pasikalbėti ir apie ją pačią, ne vien apie teatrą, ir gaunu žvalų priminimą atgal – ji su „Aura“ yra vienas neatskiriamas organizmas. Šnekučiuojamės prieš pat prasidedant jau daugiau nei tris dešimtmečius organizuojamam Tarptautiniam šokio festivaliui AURA, todėl visai nenuostabu, kad interviu įsibėgėja nuo intriguojančių istorijų, kurių teatrui ir jo kapitonei niekada netrūksta.

Ruduo teatre – sujudimo metas. Kaip sekasi ruoštis jau tradicija tapusiam šokio festivaliui?

Juokai juokais, bet šiemet vos neįvyko nesusipratimas – kai kurie pagalvojo, kad jame bus organizuojami šokio vakarai nuogaliams! Ne visai taip – iš tiesų vengrų choreografė Márta Ladjánszki atvažiuoja su interaktyviu spektak­liu, kuriame tiek šokėjai, tiek žiūrovai ir net aptarnaujantis personalas būna visiškai nuogi. Jo metu užrakinus salės duris bendrystės siejami žmonės kvestionuoja kūniškumo temą ir scenoje iš savo kūnų stato piramides. Choreografė vis siūlydavo „Auros“ festivalyje pristatyti šį darbą, tačiau aš ginčydavausi, kad Kaune tikrai neatsiras tokių drąsuolių nusirengti, o iš tiesų bilietai buvo iškart iššluoti, ypač džiūgavo nudistų bendruomenė! Jeigu trumpai, šiemet festivalis tikrai galingas. Tam, kad parodytume lietuvaičių publikai aukščiausią profesionalumo lygį, tokių pasaulyje garsių šokio trupių kaip „Akram Khan Company“ (JK) ir „Kibbutz Contemporary Dance Company“ (Izraelis) atvykimą derinome keletą metų, ir mums pavyko.

Kiekvienas jūsų choreografinis prisilietimas prie šokio kompozicijų, teatro repertuaro formavimo – būdų perteikti žmogiškas emocijas, pasitelkiant įvairias formas ir judesius, paieškos, surandant vis naują išraišką. Iš kur kyla šis polinkis nepasitenkinti jau turima kokybe, visada veržtis pirmyn?

Prisimenu, kaip prieš daug metų važiuodavome į Gretos Paluccos šokio mokyklą Dresdene, nes norėjome kuo daugiau sužinoti, kaip paruošti šokėjo kūną, naudojant modernaus šokio technikas. Tada dar nesupratau – atlikėjams šokant, kažkas jų judesiuose buvo skirtingo, ir rūpėjo išsiaiškinti, kas. Stengėmės surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos ir parsivežti į Lietuvą, kur modernus šokis dar iš viso neegzistavo. Dalyvaudavome pamokose, judesius aprašinėjome, piešėme. Suvokiau, koks kūno lavinime svarbus baletas, pažinau Marthos Graham, José Limóno, Lesterio Hortono technikas. Man tokios žinios tuo metu prilygo stebuklui. Per metus įsisavindavome medžiagą ir vėl laukdavome kitos vasaros, naujos informacijos. Laikas Dresdene tapo postūmiu pradėti savo kūrybinį kelią. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios mes, kelios buvusios „Sonatos“ šokėjos, norėjome imtis dirbti savarankiškai, ieškoti savo išraiškos priemonių. Po minėtųjų pamokų suvokėme, kad pasaulis jau nužengęs labai toli, o mes tebegyvenome prieškarinio šokio estetika, kurią atvežė dar Kira Daujotaitė. Todėl, norint tapti šokio pasaulio dalimi, reikėjo labai stengtis ir jį vytis.

Pagal zodiaką esu avinas, užsispyrusi, taigi, kai susiduriu su kliūtimis, turiu jas įveikti. Galbūt gyvenime sutikti barjerai mane ir stimuliuoja. O gal kovingumas išsivystė dėl patirties valdiškose institucijose, stengiantis praskinti kelią „Aurai“. Kai pradėjau ieškoti paramos, patalpų besiformuojančiai trupei, kreipiausi į miesto valdžią, atkakliai myniau biurokratinius koridorius. Jei nusvirdavo rankos, prikaupdavau jėgų ir vėl atakuodavau iš naujo. Po penkiolikos metų sieną pavyko pramušti: mano ragai pasirodė stipresni, ir „Aura“ pagaliau buvo įregistruota kaip profesionalus miesto šokio teatras. Tai buvo naujo, iki tol dar neegzistavusio modernaus šokio žanro įteisinimas Lietuvoje. Tą akimirką suvokiau, kad mokytojos Kiros Daujotaitės manyje pasėta sėkla, svajonė apie šokio įtvirtinimą greta kitų menų, išsipildė. Modernus šiuolaikinis šokis tapo lygiaverčiu jų partneriu.

Nuolat esu procese, kūrybiškos mintys kyla organiškai. Vis ieškau geriausio varianto bet kokioje srityje, retai būnu patenkinta rezultatu, todėl nuolat keičiu savo choreografijas, net parašytus laiškus perrašau. Tame dalyvauja ir šokėjai – dirbdami su manimi jie priversti būti kūrybiški, atviri. Man patinka iš turimų dalykų dėlioti naujas kompozicijas, tai liečia visą mano aplinką: choreografiją, namus, drabužius… Mėgstu viską pritaikyti naujai, nes tas pats objektas kitomis aplinkybėmis gali suskambėti kitaip. Ne veltui mano namuose vietą randa ir tušti kvepalų buteliukai, ir kriauklės iš Seišelių, ir jau prisiminimais virtusios sudžiūvusios įspūdingos dovanų gautų gėlių puokštės. Nieko negaliu išmesti, ypač dovanotų daiktų. Kartais nueinu net iki kraštutinumų. Prie namų Žaliakalnyje auga kelios obelys, anksčiau iš jų vaisių virdavau obuolienes. Kai kurie surinkti obuoliai būdavo visai mažyčiai, vos kelių centimetrų, o aš pjaustydavau tokį ir kalbėdavausi su juo: „Tu nebūsi išmestas į šiukšlyną – tapsi obuolienės dalimi ir būsi su pasigardžiavimu suvalgytas.“ Tokia jau esu, matau grožį ir įdomumą dalykuose, kuriuos kiti nurašo kaip senus, nudėvėtus, nevertingus. Turiu omenyje asmenines dovanas, prisiminimus, nesupraskite neteisingai, kad tempiu į namus svetimus daiktus!

Esate žmogus, Lietuvoje matęs bene daugiausia viso pasaulio šokio spektak­lių. Kam iš tokios gausybės simpatizuojate labiausiai?

Nepriklausomybės metais, atsivėrus sienoms, mane kaip festivalio organizatorę pradėjo kviesti į užsienio šokio renginius. Pavyzdžiui, jau dvidešimt metų kiekvieną gruodį skrendu į Izraelį, į didžiulę šokio mugę, kur susirenka arti dviejų šimtų prodiuserių iš visų šalių. Taigi, nuo ryto iki nakties be sustojimo vyksta pristatymai, ką Izraelio choreografai sukūrė per metus. Apie penkiasdešimt spektaklių per penkias dienas. Aš ir vienas japonų kritikas vadinami šios mugės talismanais, nes nepraleidome nė vienos mugės bei pasirodymo.

Izraelio menininkai suprato, kad laisvasis šokis jiems yra žanras, leidžiantis laisvai išreikšti savo liūdesį, džiaugsmą, bėdas, ypač tinkantis emocionaliam jų charakteriui. Jie net kariuomenėje šoka. Tai itin aukšto lygio šokėjai ir choreo­grafai, kam galbūt turi įtakos klimatas: šiltoje temperatūroje kūnas yra minkštas, sąnariai lankstūs, o patys žmonės labai atviri, mėgstantys bendrauti. Šis meno žanras leidžia jiems pasitelkiant kūną kalbėti apie savo istoriją. „Auros“ festivalis prieš daugelį metų pirmą kartą atvežė Izraelio šokį į Lietuvą. Jis tapo nuolatine mūsų programos dalimi, kaskart sutraukiančia daugybę gerbėjų.

Iš kur tiek energijos kasdien save atiduoti profesijai: gastrolėms, spektakliams, festivaliams, vietiniams ir tarptautiniams projektams?

Labai dažnai girdžiu klausimą, iš kur semiuosi energijos, kaip gali būti, kad per tiek metų visiškai nepasikeičiau. O man tokie klausimai keisti – aš gal nejaučiu laiko tėkmės. Man gyvenimas yra sustojęs, nes kasdien darau tą patį: atvažiuoju į „Aurą“, o vakare keliauju namo. Nesibaigianti „Švilpiko diena“: festivalis, nauji pastatymai, kviestiniai choreografai, šokėjų atrankos… Kaip man neturėti tos energijos, jei jaučiuosi taip pat, kaip prieš dvidešimt metų – mano viduje viskas kunkuliuoja! Būna, jei iš ryto, kol išsiruošiu, visi ritualai vyksta sulėtintai, atsidūrus „Auroje“ lyg pasikrauna baterijos. Nors visą gyvenimą esu prigimtinės energijos fontanas, vis dažniau pagalvoju, kad „Aura“ – mano gyvybės varikliukas.

Liudijote modernaus šokio virsmą į šiuolaikinį. Kokie, jūsų akimis, buvo jo raidos keliai ir klystkeliai?

Pasaulyje viskas nuolat kinta. Nuo tada, kai Isadora Duncan pradėjo laisvąjį šokį, jis atlaikė daugybę meno ir filosofijos srovių, pačios šokio sampratos pasikeitimų. Ne vienam šiandien žvelgiant į šiuolaikinį šokį iškyla klausimų, kas gi tas šokis ir ar tai iš viso šokis, ir jie būna užduodami net festivalių organizatoriams bei kūrėjams. O vienareikšmiško atsakymo nėra, nes gali šokti ir stovėdamas vietoje. Bet tada turi skleisti tokią energiją, kad ji pramuštų fizinio kūno uždarumą ir pasiektų žiūrovą per tavo mintis, koncentraciją, minimalų ar statišką judesį. Iš ilgametės patirties sakau – sunkiausia turint mažą sceninę patirtį yra tiesiog ramiai išstovėti scenoje. Pradedantieji iškart slepiasi už judesio, nes neturi ką pasakyti vidumi, nėra girdėję apie susikaupimą, energijos sutelkimą ir paleidimą. Čia svarbų vaidmenį atlieka charizma, prigimtinis sceniškumas, kurio galima ir neišmokti.

Kita šiuolaikinio meno pusė – ar tikrai už minimalistinės primityvios formos, kaip vaikščiojimas, sėdėjimas, ar jos nebuvimo slypi kažkas daugiau, ar tik matai, kad kūrėjui pritrūko fantazijos išreikšti tai, ką jis labai sudėtingai ir įdomiai aprašė ilgame savo sumanymo pristatyme. Tekstas mane sudomina, bet kai ateinu pažiūrėti, aš tikiuosi, kad idėjos atsispindės ir formoje. Ir, deja, dažnai nusiviliu, nes nors filosofija ir įdomi, tačiau ji arba neatsiskleidžia scenoje, arba pavirsta į daug primityvo bei nuobodulio. Tai didžiausia šiuolaikinio šokio problema. Šokyje pagrindinis instrumentas yra kūnas, ir reikia atrasti, kaip tą kūną panaudoti, kad juo išreikštumei savo mintį.

Bendraudami su kolegomis iš tarptautinės erd­vės vis dažniau girdime, kad tendencijos keičiasi, konceptualus šokis traukiasi, nors aš pati to dar nejaučiu. Vis pagalvoju, ar ne per ilgai užsitęsė šis laikotarpis. Tiems, kurie dar tik pradeda savo kūrybinį kelią, linkiu neiti jau pramintais takais, ieškoti kažko savito. Tikiu, kad įmanoma atrasti naujų dalykų.

Bet teigiama, kad šiuolaikinis menas savo laisve plečia mūsų požiūrio ribas…

Kritikai savo recenzijomis dažnai klaidina, eilinį bandymą šokiruoti publiką įvardydami kaip inovatyvų šiuolaikinio meno pavyzdį, nors realybėje žiūrovas nieko nesupranta ir jaučiasi pasimetęs. Išties, po šiuolaikinio meno skėčiu gali slėptis labai daug melo bei manipuliacijų. Menas yra maistas tavo sielai, širdžiai, jautrumui, žvilgsniui į pasaulį. Tai dvasinis įkrovimas, sužadinantis prisnūdusius jausmus, empatiją, fantaziją, platesnį mąstymą, kūrybiškumą. Tokia meno prigimtis. Lietuvą aš laikau teatro šalimi, prisimenant laikus, kai prie teatrų driekdavosi eilės ir visi tiesiog į save gėrė nuo scenos sklindantį tikrumą, kokybę, naujus suvokimus. Tačiau kokį dvasinį maistą gali duoti šiuolaikiniai destruktyvūs dalykai? Galbūt pasiilgome po spektaklio išeiti praturtėję vidumi, pasisėmę idėjų, sustiprinti dvasiškai. Tokį kūrinį turime „Auroje“ – tai prancūzų choreo­grafės Bea Debrabant „Norėčiau būti paparčio žiedu“, kuris iš pirmo žvilgsnio gana paprastas, įkvėptas gamtos, tačiau jau keletą metų publikos mylimiausias. Reikėjo pamatyti, kaip puikiai šis spektaklis sutiktas ir įvertintas šiuolaikinio šokio pertekusiame Briuselyje. Manau, jo magnetai yra paprastumas, šiluma, nuoširdumas, nuo scenos sklindanti harmonija.

Mano dar paaugliška svajonė buvo tapti aktore, ir „Auroje“ ji išsipildė. Kai mano šokėjai scenoje, nors esu stebėtojos pozicijoje, aš šoku kartu su jais. Dėl to teatre mėgstu sėdėti pirmoje eilėje – tokiu būdu tiesiog atsiduriu tarp scenoje esančių atlikėjų ir gyvenu, judu, vaidinu drauge. Atsiveriu tiesiai į mane sklindančiai energijai, prisisotinu kokybišku reginiu ir jaučiuosi laiminga. O toliau esančios žiūrovų vietos jau ne man – jeigu priešaky matau kitų galvas, jaučiuosi kaip nebuvusi teatre.

Kaip apibūdintumėte savo santykį su aplinkinių reakcijomis į jūsų darbus?

Labai ilgai rezervuotai žiūrėjau į savo spektak­lius, nemokėjau priimti komplimentų, galvodavau, kodėl mane giria. Dar iki šiol mokausi priimti pagyras, būti dėkinga už jas. Kritiškai žvelgiu tiek į savo, tiek į kitų kūrinius. Mano pažinimo laukas kiekvieną dieną platėja, gilėja, o akys kaip lazeriai nuskenuoja, kokio lygio kiek­vienas veikalas bei jo atlikėjai. Tomis pačiomis akimis žvelgiu į savo darbus ir šiandien galiu motyvuotai diskutuoti apie juos. Ypač geras pasitikrinimas, kai nuvykstame į užsienio šalis, kur nėra savos gerbėjų publikos, ir sulaukiame gero įvertinimo. Pavyzdžiui, viena mano išsipildžiusių svajonių – parodyti spektaklį šokio mekoje, „Suzanne Dellal“ centre Izraelyje. Tai buvo didelė atsakomybė, tačiau gausybė komplimentų iš profesionalų ir publikos tikrai įkvėpė pasitikėjimo.

Labai pasigendu profesionalios šokio kritikos Lietuvoje, nevyksta dialogas tarp rašančių ir kuriančių teatrą. Prieš daug metų mano šokio spektaklis „Extremum mobile“ buvo nagrinėjamas festivalyje Lenkijoje, profesionalių šokio kritikų seminare, kurį vedė iš Paryžiaus Sorbonos universiteto atvykusi dėstytoja. Kiekvienas solo, kiekviena scena ten buvo išnarstyti iki siūlelio – nuo idėjos iki apšvietimo ir muzikos. Buvo pasakyta, kad net patys nesuprantame, kokia stipri Lietuvos šokio trupė esame. Tokią detalią, aukšto lygio šokio kritiką išgirsi labai retai.

Ar pastebite, kaip ilgainiui keitėsi jūsų pačios kūryba? Kaip tokiu įtemptu ir permainingu metu kaip dabar meno nepaversti agitaciniu?

Turi labai pasistengti, kad pasirinkęs temą nesukurtum agitacinio veikalo – reikia atrasti tinkamą formą, kaip mintį išreikšti. Man nepatinka grynasis realizmas scenoje, vertinu meno daugiasluoksniškumą, netiesmukišką tikrovės vaizdavimą. Žaviuosi šiuolaikinio meno galerijose eksponuojamais darbais, keliaudama po įvairias šalis visada stengiuosi juos pamatyti. Traukia atskleisti jų paslaptis, nenuspėjamumą, gilumą, kokybę, kurių neretai pasigendu šiuolaikiniame šokyje.

Menininkas gyvena visuomenėje ir sugeria viską, kas vyksta aplinkui; tai, kaip šitai atsiskleidžia jo kūryboje, yra ir patį autorių atspindintis veidrodis. Anksčiau labiau reflektuodavau, kas dedasi sociume, politikoje. Dėl „Lietuviškų variacijų“ tautiškumo, „Medėjų“ abortų diskurso „Aurą“ net yra pavadinę socialiniu teatru. Vienas naujausių mano spektak­lių „Ištrintos durys“ neišvengiamai yra pandemijos atspindys. Atskirtis nuo visuomenės, tiesioginio bendravimo stoka, vienišumas izoliacijoje ir tuo pačiu metu Ukrainoje prasidėjęs karas lėmė, kad jo finalas, vainikuojamas energingu šokėjo solo, dabar suprantamas kaip kaupimosi kovai metafora. Kintant aplinkybėms tą patį spektaklį jau galima interpretuoti visai kitoje šviesoje.

Pastebiu, kad mane stimuliuoja apribojimai ir ekstremalios situacijos, ypač laiko limitai, kai reikia sukurti veikalą tam tikra tema čia ir dabar. Tai skatina atrasti sprendimą bet kokioje situacijoje. Tarkime, naujausias mano spektak­lis „(M)eilės (m)eilėse“ inspiruotas Berlyne gyvenančios lietuvių poetės ir dailininkės Aldonos Gustas kūrybos. Tai nepaprastai įdomi asmenybė, gyvas Berlyno bohemos liudijimas, žinomo rašytojo Günterio Grasso mūza, apie kurią Lietuvoje dar nėra daug žinoma. „Auros“ šokėjai kūnu perteikia jos išraiškingo gyvenimo linijų fragmentus, kūrybos vizijas, jausmus, emocijas, neišpildytus poreikius, viską jungia gyvai charizmatiškų muzikantų atliekamos kompozicijos. Tai pirmas mūsų bendras projektas su Naujų idėjų kameriniu orkestru NIKO, vadovaujamu Gedimino Gelgoto. Spektaklį sukurti pakvietė Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas, kurio ne vieną organizuotą parodą „Aura“ yra „apšokusi“ – Salvadoro Dalí, Edgaro Degas, Marco Chagallo. Šiame kūrinyje kompozitorius Gelgotas virsta įvykiams diriguojančiu karininku, o vienas šokėjų raudonu kostiumu – per gyvenimą menininkę vedusios jėgos metafora. Visi scenoje regimi personažai yra Aldonos Gustas istorijos žmonės. Jaučiu, kad spektaklis pavyko, nes jis jaudina ne tik žiūrovus, bet ir pačius atlikėjus. Tokia kūrybiškumo, aistros, meilės tema tarsi ir nesusijusi su šiandienos aktualijomis, bet tai pasakojimas apie menininkę, kuri dar būdama maža su mama iš Lietuvos pasitraukė į Vokietiją. Jos vienišumas sugriautame pokario Berlyne gali rezonuoti su šios dienos Ukrainos karo pabėgėlių tema.

Dažnai esate vadinama pedagoge, išugdžiusia ne vieną talentingų šokėjų kartą. Iš kur tokia intuicija pastebėti gabiausius?

Kalbant apie šokėjų profesionalumo lygį ir jo įvertinimą Lietuvoje, į „Aurą“ stengiuosi pakviesti ypatingas, ne tik nepriekaištingai techniškas, bet ir išskirtines asmenybes. Surasti tokių nėra lengva, atrankos varginančios ir ilgos. Tikrumas, maksimalus atsidavimas, individualumas, gebėjimas intriguoti – tokios savybės mane traukia. Kadangi visi atvyksta jau pramokę judesio technikų, aš iš šokėjų stengiuosi padaryti unikalius personažus, individualybes, įdomias scenoje. Jie ne tik atlikėjai, bet ir spektaklių kūrėjai, mes kartu ieškome išraiškos formų. Tuščia forma – nuobodu, neįdomu, todėl mokau juos prisipildyti jausmo. Daugelis šokėjų teatre pasilieka dirbti kelis sezonus, nors štai prancūzė Marine’a Fernandez Kaune jau septinti metai. Mielai priimčiau daugiau šokančių lietuvaičių, bet tokio paruošimo, kuris atitiktų „Auros“ lūkesčius, jie kol kas tiesiog neturi.

Keli pavyzdžiai, kokie šokėjai pas mus dirbo ir po kelių sezonų užaugo iki pasaulyje pirmaujančių šokio kolektyvų lygio. Prieš trejus metus filipinietis Jasperas Narvaezas dabar priklausantis žymiojo choreografo Akramo Khano trupei, atvyko iš Honkongo akademijos. Jau iš vaizdo įrašo pamačiau, kad jis techniškai ir savo energija itin aukšto lygio atlikėjas, su nepaprastu veržlumu perduodantis judesį. Dar viena šokėja, May Chen iš Kinijos, baigusi tą pačią akademiją atvyko į „Aurą“ trims sezonams, o šiandien yra prestižinės Geteborgo operos trupėje, kur kontraktus turi net trisdešimt aštuoni itin gabūs šokėjai iš viso pasaulio. Išskirtinai judantis italas Erikas Zarcone’ė kelerius metus praleido Kaune, o dabar yra geriausios Italijos šokio trupės „Zappalà“ narys.

Noriu išskirtinai paminėti japonę Natsuho Matsumoto, kuri baigusi Londono baleto mokyklą atvažiavo į atranką ir per trejus darbo „Auroje“ metus tapo itin universalia šokėja, naudojančią baleto ir šiuolaikinio šokio technikas, transliuojančia tikrą šilumą bei nuoširdumą scenoje. Dabar ši mergina kviečiama į prestižinio Nyderlandų šokio teatro atrankas. Pernai pasiūlėme Natsuho „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui geriausios šokėjos kategorijoje, tačiau ji nebuvo pastebėta ir įvertinta, kas tiesiog neįtikėtina, žinant jos techniką, kūrybiškumą, emocijų raišką. Žiūrovai po spektaklių eidavo ir sakydavo, kad ši šokėja nuostabi. Deja, „Auksinis scenos kryžius“ skirtas ne jai… Tai buvo smūgis žemiau juostos, nes net ir aklam aišku, kas buvo geriausia Lietuvoje. Kaip galima pasitikėti komisija po tokių sprendimų? Prieš keletą metų labai patiko taikli Klaipėdos menininkų reakcija į šią ceremoniją performansu „Dėjau kryžių ant „Auksinių scenos kryžių“. Identiškas atvejis, kai Lietuvos nacionalinis dramos teatras gavo minėtąjį apdovanojimą už geriausią metų choreografiją, kurios dramos spektaklyje paprasčiausiai nebuvo.

Šiemet „Aura“ švenčia 40-ies metų jubiliejų. Kokia ji yra šiandien, kaip apibūdintumėte per tiek laiko susiformavusį teatro kūrybinį stilių?

Galiu tik pasakyti, kad šiandien tai mano vadovaujamas stiprus fizinis teatras, kur svarbiausia emocija, minties gylis, išraiška pasitelkiant judesį, balsą, muziką. Choreografės Pina Bausch, Saza Waltz, Sharon Eyal, trupės „Batsheva Dance Company“, „Kibbutz Contemporary Dance Company“ – išties aukšto lygio šokio meistrai, kurių braižo su niekuo nesumaišysi. Kaip galima rimtai priimti kai kurių kritikų teiginį, kad net į „Aurą“ atvykstant dirbti kviestiniams choreografams visi spektakliai atrodo vienodi? Išties vertinu šitai kaip privalumą, o ne kaip trūkumą, nes tai – per mano ilgus ieškojimus susiformavęs tikrasis auriškasis stilius, kuriuo didžiuojuosi.

2022-10-22
Tags: