Išrengiant Emily Dickinson

Pirmiausiai, jos šerpė, pagaminta iš tiulio,
lengvai pakeliama nuo pečių ir
padedama ant medinės kėdės atlošo.

Tada jos kykas,
kaspinas atsiriša, lengvai truktelint.

Tada ilga balta suknelė, kiek sudėtingesnis reikalas
atsagstant perlamutro sagas nugaroje,
tokias smulkias ir gausias, kad užtrunku amžinybę,
kol mano rankos gali praskleisti audinį –
panašiai plaukikas skiria vandenį,
kol įslysta vidun.

Jums reikėtų žinoti,
kad stovėjo ji prie atviro lango viršutinio aukšto miegamajame,
nejudėdama, iš nuostabos plačiai atvertom akim
žvelgdama žemyn į vaismedžių sodą,
balta suknelė vilnijo nuo jos pėdų
ant plačialenčių kietmedžio grindų.

Devynioliktojo amžiaus Amerikos
Moteriški apatiniai drabužiai painūs,
nevalia į juos žiūrėt lengvabūdiškai,
tad tęsiau poliarinio tyrėjo darbą,
užsiimdamas sąsagomis, sagtimis, grandinėlėmis,
kabliukais, dirželiais ir banginio ūsų korsetu,
plukdančiu link jos nuogybės aisbergo.

Vėliau, užrašiau blonknote, įvyko tai,
kas priminė gulbės kelionę į naktį,
bet, suprantama, negaliu jums pasakot visko –
apie tai, kaip ji užmerkė akis, atsisukus
į vaismedžių sodą,
kaip plaukai jos draikės netekę segtukų,
kaip mūsų pokalbiuos rasdavos
visai netikėti daugtaškiai.

Tegaliu jums pasakyti tik tai –
tą šeštadienio popietę Amherste
buvo kraupiai tylu, jokių garsų,
išskyrus pravažiuojantį pro namą vežimą
ir zyziančią musę ant lango stiklo.

Tad suprantama, kad galėjau girdėt, kaip ji įkvepia,
kai įtempiau pačiam viršuj kabliuką su kilpele,
užsegdamas jos korsetą,

ir galėjau išgirst, kaip ji atsidūsta, kad galiausiai
jis grįžta į senąją vietą,
lygiai taip pat, kaip ir kai kurie skaitytojai atsidus, supratę,
kad Viltis turi plunksnas,
kad Protas yra lenta,
kad Gyvenimas yra užtaisytas ginklas
ir jis žiūri tiesiai į jus savo geltona akim.

Billy’is Collinsas – vienas garsiausių šiuolaikinių poezijos kūrėjų, oficialus 2001–2003 m. Jungtinių Valstijų poetas (United States Poet Laureate), Niujorko universiteto Lehmano koledžo profesorius. Jei tikėtume Johnu Updike’u, Collins’as kuria tokius eilėraščius, kokių niekas nerašė nuo Theodore’o Roethe’ės laikų – vaiskius, ironiškus, persmelktus humoro, sykiais atvedančio skaitytoją į labai rimtų idėjų teritoriją ir kviečiančius klausti – kas visgi yra jis pats? Poezija? Šiuolaikinis nenumaldomai sudaiktėjęs pasaulis?

Vertėjas