Josephas Beuysas prie instaliacijos FOND II. „Documenta 4“, Kaselis, 1968. © „Visual Experts Interfoto“ nuotrauka
Silke Hohmann

Beuysas lyg baterija

Praėjusiais metais Josephas Beuysas ne kartą tapo mėnesinio meno žurnalo „Monopol“, leidžiamo nuo 2007-ųjų, tema (2020 m. Nr. 4, 2021 m. Nr. 1 ir 4). Tai įdomu dviem aspektais. Vokiškas žurnalas (tiražas 40 000 egzempliorių), kurio paantraštėje skaitome, jog jis skirtas „menui ir gyvenimui“, taigi, tikrai orientuotas į „gyvenimo būdą“ (ir patys leidinio autoriai mėgsta vadinti jį „inovatyviu meno ir lifestyle žurnalu“), kelis sykius imasi Beuyso. Be to, nėra įprastas dalykas, kad vokiečių menininkas, kurio 100-ąsias metines šįmet minime (gim. 1921 m. gegužės 12 d.), praėjus jau 35 metams po mirties (1986), vis dar būtų toks svarbus impulsų šaltinis, jog taptų numerio tema. Ir viena, ir kita patvirtina: Beuyso niekaip neapeisi, jis liks dabarties jėgainė, jo įkrautos baterijos vis dar nenusėdo. Istorinis kūrėjo indėlis tiesiant kelią menui iš Vokietijos į užsienį išties neįkainojamas: 1979 m. Guggenheimo muziejuje Niujorke Beuysui skirta retrospektyvinė paroda atvėrė vartus tokiems šiuolaikiniams vokiečių meninkams kaip Gerhardas Richteris, Georgas Baselitzas ir kt. Daug detalių legendose apie Josepho Beuyso gyvenimą jau patikslinta, tarkime, istoriją, kad per karą jo lėktuvas nukrito Kryme, matyt, iš tiesų reikėtų laikyti legenda, tačiau smaigalys įsmigo giliai. Apie tai byloja ir jaunų menininkų apklausos.

Michael Müller-Verweyen, Goethe’s instituto Vilniuje direktorius


Prieš 50 metų būta legendinio pirkinio: aštuoniasdešimtmetis pramonininkas įsigijo visą pirmąją Josepho Beuyso retrospektyvą. Nuo tada unikalus darbų rinkinys pastoviai eksponuojamas Darmštate. Šios konstantos krūvį, intensyvų kontaktą su ja patiria ir tuo džiaugiasi jau ne viena karta. „Beuyso bloko jėgainė“ Heseno žemės muziejuje ją papildo ir aktualizuoja, atgaivina dabarčiai. Kelionė į patį Beuyso visatos centrą.

Ankstų 1967 m. rugsėjo 13-osios rytą Darmštate į didelį mersedesą įlipęs Götzas Adrianis buvo tik įpusėjęs trečiąją dešimtį. Šalia jo sėdėjo pramonininkas Karlas Ströheris, priekyje – vairuotojas. Reino krašte jaunasis kuratorius ir prie aštuoniasdešimties artėjantis jo palydovas lankėsi muziejuose bei galerijose. Pakeliui Adrianis sužinojo, kad Ströheris ketina įsigyti visą parodą – jos atidarymas turėjo vykti vakare Mionchengladbache, ten jie irgi keliaus. Pietums pasidalijo obuolį.

Ströheris buvo taupus vegetaras, nepratęs išlaidauti nei asmeniniame gyvenime, nei darbe. Jo vadovaujama firma „Wella“ tuo metu buvo sinonimas, galima sakyti, visko, kas kaip nors susiję su plaukais. Jis nepraleisdavo progos su įkarščiu atskaityti paskaitą apie rūkymo, skyrybų, mėsos vartojimo ir maisto produktų švaistymo žalą. Tad kovo mėnesį sulaukus prašymo nupirkti nemenką kiekį margarino parodai Darmštato galerijoje Ströheriui iš tiesų teko nugalėti save. Galiausiai jį įtikino, kad riebalai – kūrybinė medžiaga, kaip ir bet kuri kita. Akcijoje „Pagrindinė srovė Fluxus“ svarbiausia – energija. Ströheris sutiko. Paskui galerijoje susipažino su menininku, kuris iškart jam padarė stiprų įspūdį; profesorius leido sau ignoruoti kostiumą ir kaklaraištį. Josephas Beuysas viešumoje rodydavosi džinsuotas, su darbine liemene. Karo dalyvis, kaip ir pats Ströheris.

Tą rugsėjo vakarą Ströheris norėjo dalyvauti Beuyso parodos miesto muziejuje atidaryme – pamatyti pirmąją retrospektyvinę menininko ekspoziciją. „Viso šito reikia mums“, – per atidarymą Karlui Ströheriui pasakė Franzas Dahlemas. Tai jis, galerijos Darmštate šeimininkas, per akciją „Pagrindinė srovė Fluxus“ supažindino Ströherį ir Beuysą. Įžanginę kalbą kokiems 80-iai susirinkusių svečių sakė monsinjoras Ottas Maureris. Tik jaunajam kuratoriui iš po kojų ėmė slysti žemė. Götzas Adrianis nualpo iš alkio.

„Labai atviras ir entuziastingas kolekcininkas, – taip jis vėliau prisiminė Ströherį. – Vis dar negaliu atsižavėti, kad tasai aštuntąją dešimtį bebaigiąs žmogus, iš mano jaunatviškos perspektyvos – senukas, taip pasinėrė į šiuolaikinį meną.“ Ströheris visad turėjo savo sistemą, klausinėdavo ekspertų, užsirašydavo jų nuomonę, viską pasverdavo. „Jis stengėsi palaikyti kontaktą su įvairiomis kartomis, apie savo užsiėmimą nesidrovėjo pasikalbėti ir su jaunesniais. Jutai, kad domėjimasis menu tam žmogui buvo tarsi koks jaunystės eliksyras, nors vargu, ar šis kolekcininkas turėjo kokį emocinį ryšį su meno pasauliu, – jam darėsi vis sunkiau su juo tapatintis.“

Po dešimties dienų Ströheris nupirko visą parodą, o sudaryta sutartis garantavo jam ir daugiau būsimų Beuyso kūrinių. Už tai įsipareigojo viešai rodyti įgytus darbus. Paroda keliavo po Europą ir kiekvienoje eksponavimo vietoje plėtėsi. Eindhovenas, Miunchenas, Hamburgas, Berlynas, Diuseldorfas, Bazelis. Franzas Dahlemas irgi dažniausiai ten būdavo, kartu su Beuysu išdėstydavo skulptūras ir objektus. Vienas iš jų – „Transsibiro geležinkelis“. „Darysim kaip pervežėjai, – sykį pasakė jam Beuysas. – Tai, kas lengva, nešam į galą, o tai, kas sunku, paliekam priekyje.“

Žymos: