fbpx

BENDRAVIMAS SU DVASIOMIS – ĮPRASTAS REIŠKINYS TARPUKARIU

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Šiandien domėjimasis mistiniais fenomenais daug kam atrodo su manipuliacija bei apgavyste susijęs reikalas, visgi dažnu atveju toks požiūris yra klaidingas, nulemtas stereotipų, galima sakyti, net išduodantis menką išsilavinimą. Visai kitaip visuomenė mąstė prieš šimtą metų. Sklaidant užsienio literatūrą, Lietuvos tarpukario spaudą, muziejuose išlikusius leidinius ir vaizdinę medžiagą, viešų asmenų bei menininkų biografijas, akivaizdu, kad antgamtiniai reiškiniai vertinti pakankamai rimtai, o kai kurie jų net tyrinėti garsių to meto pasaulio mokslininkų. Paklausti nematomų jėgų patarimo dėliojant Taro kortas laikyta kone savaime suprantama kasdienybės dalimi. Populiarūs buvo ir spiritizmo seansai, o su mirusiųjų vėlėmis leidžiančio pasikalbėti mediumo darbas – toks pat įprastas, kaip ir bet kuri kita specialybė.Tiesa, tai labiau pasakytina apie Vakarų Europą, bet ši banga pasiekė ir Lietuvą.

Tarp žmonių ir dvasių pasaulių

Visuomenei pavargus nuo metafiziką atmetusio pozityvizmo ir industrinės revoliucijos, suprasta, kad žmogaus egzistencijos negalima paaiškinti vien loginiu ir materialistiniu požiūriu, tad XIX a. antroje pusėje Europoje imta domėtis Vakarų ir Rytų mitologiniu, religiniu palikimu, filosofija, okultizmu, kabala, alchemija, gnosticizmu bei kitomis mistinėmis sistemomis. Į tai žvelgta kaip į galimybę pažinti žmogų – kas ir kaip jį sukūrė, kokia jo misija Žemėje, sielos sandara, kokie išbandymai laukia mirus kūnui, kas yra kiti nematomo pasaulio gyventojai, kaip galima apsisaugoti nuo blogio, tapti tauresniam ir t. t. Kitaip tariant, ieškota atsakymų į esminius egzistencinius klausimus. Susiformavo teosofija – filosofinė doktrina, sugretinusi skirtingas religijas, išryškindama jose tuos pačius pasikartojančius simbolius ir iškeldama reinkarnacijos svarbą, o XX a. pr. – antroposofija, teigianti, kad tam tikromis praktikomis žmogus pats gali pažinti Dievą ir savo prigimtį. XIX a. pab. įsikūrė ordinas „Auksinė aušra“ (Golden Dawn), tyrinėjęs okultinius, paranormalius reiškinius ir praktikavęs ritualus bei kitas magines veiklas. Praėjusio amžiaus pradžioje užsimezgus psichoanalizės mokslui, pradėta itin stipriai domėtis ir žmogaus emocijomis, sapnais, pasąmone. Būtent dėl šio masinio judėjimo šiandien turime daug įdomios istorinės ir mokslinės literatūros, klasifikuojančios bei apibendrinančios įvairius dvasinius reiškinius.

Išvardytos idėjos inspiravo ir menininkus – taip gimė simbolizmo judėjimas, kuriam priklausantys kūrėjai savo dailės darbuose ar literatūroje vidinius potyrius perteikia simboliais. Vėliau – kitos modernizmo srovės: siurrealizmas, ekspresionizmas etc. Anapusiniu pasauliu aktyviai domėjosi ir psichologai, psichiatrai. Žinomiausias to pavyzdys – Carlas Gustavas Jungas. 2009-aisiais pasirodžiusioje (prieš penkerius metus – ir lietuvių kalba) „Raudonojoje knygoje“ psichoanalizės tėvas aprašo 1913–1930 m. trukusio eksperimento su savimi, pavadinto „susidūrimu su pasąmone“ ir dar žinomo kaip aktyvios vaizduotės metodas, patirtis. Nors minėtąją knygą Jungas rengė ilgus metus, būdamas gyvas nesiryžo jos publikuoti, mat bijojo būti nesuprastas. Čia garsusis psichoanalitikas aprašo susidūrimus su keistomis esybėmis, su kuriomis komunikuodamas daug sužinojo, kas yra anapus sąmonės (kartu – ir regimos tikrovės); būtent šios patirtys darė tiesioginę įtaką jam suformuojant kolektyvinės pasąmonės ir archetipų teorijas, kurias šiandien visi gerai žinome.

Manyta, kad Amerikoje užsimezgęs ir į Europą atkeliavęs spiritizmas, kaip mokslas, įrodė, jog egzistuoja gyvenimas po mirties, taip pat gamtos dvasios, demonai bei kitos esybės. Londone 1862 m. net buvo įsteigtas „Vaiduoklių klubas“ (The Ghost Club), tyrinėjęs spiritizmo seansų metu ir kitais būdais pasirodančius vaiduok­lius bei paranormalius reiškinius. Įdomu tai, kad šiam klubui priklausė pats Šerloko Holmso autorius, rašytojas, gydytojas Arthuras Conanas Doyle’is, kuriam mirus organizacija atliko seansą ir iškvietė jo vėlę.

Anapusinis gyvenimas domino ir tarpukario kauniečius. Knygynuose pasirodydavo lietuviškų ezoterinės literatūros vertimų, populiarios buvo įvairių burtų knygos, ypač būrimo Taro kortomis pradžiamoksliai. Anksčiau šios kortos buvo gana brangios, tad prieinamos tik turtingiesiems, kol 1909 m. britai poetas, mistikas Arthuras Edwardas Waite’as ir dailininkė Pamela Colman Smith parengė ir masiškai išplatino Taro kortų kaladę su aprašymu, aiškiai suprantamą bei įperkamą kiekvienam. Kaip vienos patikimiausių, jos būrimams naudojamos iki šiol, nors per šimtą metų pasirodė daugybė naujų variantų. Kortos itin domino Kauno damas, norėjusias sužinoti savo ateitį. Štai ir Lietuvos ministro pirmininko Augustino Voldemaro žmona Matilda aktyviai mokėsi Taro kortų paslapčių, dažnai jų klausdavo apie savo vyro (ne)ištikimybę, mat jis negalėdavęs atsispirti jaunoms, gražioms, charizmatiškoms damoms, ypač to meto Valstybės teatro aktorėms, kurias kviesdavo į slaptus susitikimus. Išsiburti buvo kviečiama ir būrimo salonuose, jų reklamų galima rasti to meto spaudoje.

Vaiduoklių tyrimų banga

Kūčių vakaro burtus tarpukariu ėmė keisti susitikimai su dvasiomis spiritizmo seansuose. Knygų apie mediumizmą bei spiritizmą buvo galima įsigyti ir lietuvių kalba. Į rankas pateko rimtesnės šia tema publikuotos literatūros egzempliorius – maža 1934 m. (leidimas originalo, vokiečių, kalba pasirodė 1922-aisiais) knygelė „Mediumizmas: mįslingi dvasiniai reiškiniai“ – vienas objektyvesnių liudijimų, kaip tuomet vykdavo spiritizmo seansai ir ką juose būdavo galima išvysti. Jos autorius, vokiečių inžinierius Fritzas Grunewaldas, leidinyje aptaria savo bei kitų mokslinius bandymus, parodančius, kiek minėtieji reiškiniai yra realūs ir kas kelia abejonių, taip pat leidžia suprasti, kaip rimtai ir plačiai tuo buvo domimasi. Mokslininkas mediumizmą apibrėžia taip: „Kalbama apie telepatijos patyrimą, erdvės ir laiko tolregystes, vaiduoklių pasirodymą ir to fantomo, kurs parodo daiktų judėjimą be palietimo, žmogaus kūno narių ir viso kūno materializaciją, daiktų pernešimą per medžiagines sienas, taip pat žmogaus kūno pakilimą ore.“

Knygoje autorius mini būrį XIX a.–XX a. pr. Europos ir Amerikos fizikų, astrofizikų, chemikų, psichiatrų bei kitų sričių specialistų, paskyrusių ne vieną dešimtmetį žymių to meto mediu­mų tyrimams, užfiksavusių, kurie jų gebėjimai yra tikri, o kurie reiškiniai prieštarauja gamtos dėsniams arba juos praplečia. Čia galima pasiskaityti apie labai įdomias situacijas, aprėpiančias regėtas dvasias, jų perėjimą kiaurai daiktus, baldų bei kitų daiktų judėjimą (telekinezę), taip pat apie pačius mediumus ir net kai kurių jų demaskavimus. Pavyzdžiui, reikšmingą vietą užima vokiečių psichiatro Alberto von Schrencko-Notzingo Paryžiuje atlikti žymios mediumės Evos Carrière tyrimai. Kad būtų išvengta galimos apgaulės, prieš seansus moteris nusirengdavo visiškai nuogai, tada apsivilkdavo specialiais drabužiais, atsisėsdavo tamsioje patalpoje, apšviestoje raudonai, ir būdavo užhipnotizuojama, o jų dalyviai sudarydavo rankų grandinę; po kurio laiko imdavo materializuotis iškviestos dvasios.

2022-11-23