fbpx

BARBORA ADAMONYTĖ-KEIDŪNĖ: VIENAS MALONUMAS YRA PALEISTI OBJEKTĄ

Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Lietuva, skirtingai nei didžioji dalis Europos šalių, neturi vienalyčio, vienbalsiai nupasakojamo dizaino stiliaus. Manau, tuo galima didžiuotis, nes tam tikra prasme sugebėjome neuždaryti savęs į rėmus, leisdamiesi organiškai atrasti pamestą ar laikui einant primestą tapatybę bei kūrybinį identitetą. Už daugiabalsį lietuviško dizaino chorą turėtume būti dėkingi šiuolaikiniams dizaineriams, kurie kupini netikėtų sprendimų ir visuomet skirtingi. Štai Pauliaus Vitkausko kėdės su dešimčia kojų, Neringos Dervinytės supamieji krėslai, išsiuvinėti žalių rūtų ornamentais, amžiams gražiai susiglamžiusios Martyno Kazimierėno staltiesės ar stuburo konstrukciją atkartojantis Mindaugo Žilionio transformuojamas baldas – Lietuvių dizainas yra „nuo… iki…“, ir apie tai pagalvojus susisuka galva. Ypač prisiminus faktą, kurį viename savo straipsnių užfiksavo dizaino istorikė Karolina Jakaitė. Pasirodo, dar 2012 m. „Google“ paieškos laukelyje įvedus angliškų žodžių junginį „Lithuanian design“, pirmasis pateiktas pasiūlymas būdavo teiginys „Lietuviškas dizainas neegzistuoja“.

Lietuvių dizainerių darbas neretai yra tylus ir individualiai meditatyvus, tačiau jų sukurti gaminiai – žinomi visame pasaulyje. Pripažinti diplomais, medaliais ir objektų gamybos pakartojimais, mūsų dizaineriai neretai apie savo pasiekimus tyli. Vis klausiu savęs, ar dėl to kaltas tas lietuviškam charakteriui būdingas bruožas, kuris, kažką pasiekus, verčia išlikti santūriam ir kukliam. Drįsčiau teigti, kad produkto ir gaminio dizainerė Barbora Adamonytė-Keidūnė – viena iš šių būdo bruožo įkaičių. Kilusi iš kūrėjų šeimos, ji pasižymi tvirtu charakteriu, išgrynintu požiūriu į dizainą bei sunkiai palenkiama nuomone. Paklausta apie apdovanojimus bei ką jie reiškia, Barbora nedaugžodžiauja ir neretai vengia pasipasakoti, kiek ir kodėl jų yra gavusi.

B. Adamonytė-Keidūnė daugiausiai kuria mažagabaričių dizaino objektų lauke. Jau ankstyvieji jos darbai buvo įvertinti prestižiniu „RedDot Design Concept“ apdovanojimu, vėliau pelnyti du „Europos produkto dizaino“ sidabrai, penki nacionaliniai „Gero dizaino“ apdovanojimai (ir dar daugelis kitų). Šios lietuvės darbai eksponuoti Tokijo, Singapūro, Vašingtono, Londono, Paryžiaus ir kitose parodose. Barborą, nuo 2017 m. besimatuojančią Vilniaus dailės akademijos (VDA) docentės batus, dažniausiai galima rasti arba dėstytojų auditorijose, kur ji dalijasi savo patirtimi su studentais, arba jos studijoje Vilniaus Naujamiestyje, kur kūrėja beveik nuolatos intensyviai pluša prie kelių projektų vienu metu. Ir nors dizainerė nuolatos dirba bei, rodos, nemėgsta dalinti interviu, visgi pavyko prikalbinti ją papasakoti apie savo kūrybą ir įtakas, siekį tapti geriausia bei kitus dizaineriams svarbius klausimus.

Esi iš kūrėjų šeimos: senelis Juozas Adomonis – gerai žinomas keramikas, senelė Brigita Adomonienė – baldų dizainerė, tėtis Vilmantas – skulptorius. Ar Tavo dizainerės kelio pasirinkimas buvo organiškas, ar įtakos turėjo profesinės „dinastijos“ tąsos tradicija?

Kad savo gyvenimo kryptį bei studijas siesiu su kūrybos sritimi, man buvo savaime suprantama. Vaikystėje matant kasdienę tėčio veiklą, prie kurios prileisdavo ir mane, lipdiniai, medis, jo apdirbimas man nebuvo svetimi, veikiau intriguojantys – ką dar galima iš to suręsti? Senelis – visų įmanomų parodų fanas – įskiepijo žingeidumą ir nuolatinį domėjimąsi, o močiutės kūryba stebina iki šiol. Gruodį Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidarytoje parodoje „Kasdienybės architektės. Gyvenamųjų interjerų baldų dizainas. 1959–1984“ nuščiuvusi ėjau per ekspoziciją, kurioje pirmąkart išvydau didžiąją dalį močiutės kurtų baldų. Vizualiai jie buvo pažįstami iki kaulų smegenų, bet niekada nežinojau, kas jų autorė.
Dizaino sritis mane sudomino savo platumu, įvairių projektų spektru bei galimybe sujungti matytas, čiupinėtas ir dar nepažintas medžiagas. Žinoma, įsiklausiau į tėčio argumentus dėl studijų pasirinkimo ir nesigailiu, kad į juos atsižvelgiau. Dizainas iki šiol stebina savo platumu ir tas džiugesys neblėsta.

Sakai, kad daug senelės sukurtų objektų pirmą kartą su jos pavarde susiejai būtent parodoje, tad norisi pakalbėti apie pripažinimą ir jo svarbą. Štai, tos pačios B. Adomonienės pavyzdys puikiai iliustruoja bent jau sovietmečio taisyklę, kad geriau buvo žinomi patys kūriniai, o ne jų kūrėjai. Kalbant apie šiandieną, kaip manai, ar dizaineriai turi sulaukti dėmesio, ar visgi svarbiau, kad pats objektas auditorijai pažįstamas?

Iš senelės pasakojimų žinau, kad konstravimo biure kurta tarsi po vienu dideliu stogu, net „dizainerio“ terminas nebuvo vartojamas, tad natūralu, jog daiktai buvo žinomi, o jų autoriai – ne. Manau, šių dienų dizaino lauke vienas ar kitas sumanymas gali išgarsinti kūrėją, ir natūralu sieti darbus su veidais bei vardais. Ar patys dizaineriai turi būti žinomi – labai individualu ir priklauso nuo kiekvieno autoriaus. Kartais galima žymiai daugiau pasakyti savo kūriniais, nei naudojantis populiarumu. Galbūt matau panašumą su knygų ar filmų autoriais, kai įdomiau sekti, atrasti, ką dar sukūrė tas žmogus, nei išskirti vieną objektą ir nematyti paties kūrėjo charakterio ir filosofijos.

Buvai tikrai be galo jauna, vos peržengusi dvidešimtuosius gyvenimo metus, kai Tavo suprojektuotas šviestuvas „SUNrise/set“ (2011) nuskynė prestižinį „RedDot“ dizaino apdovanojimą (2014). Koks jausmas sulaukti tarptautinio pripažinimo, kai dizaino erdvėje dar esi naujokas? Ar tai užkrovė papildomą atsakomybę ir toliau kurti tik gerai, ar visgi laimėjimo nesureikšminai?

Manau, nevalingas siekis viską daryti tik gerai buvo nuo pačių pirmųjų darbų. Šis įvertinimas itin malonus, bet drauge jis suveikė kaip stiprus spyris kurti objektus, kurie turėtų vis didesnį efektą, galią sudominti, suintriguoti ir kaskart būtų vis išraiškingesni. Palaipsniui toks užsibrėžimas pradėjo slėgti, o antrą kartą į „RedDot“ apdovanojimų konkursą nusiuntus kitą projektą ir nelaimėjus ištiko nelabai malonus, bet vertingas atsitokėjimas. Šviestuvo įvertinimą lydėjo nemaža sklaida, atėjo užsakovų su pačiais įvairiausiais projektais, leidusiais palengva atsipalaiduoti nuo išsikeltų didžiulių lūkesčių ir mėgautis net ir mažais įskiepiais dizaino projektuose. Vis vien iki šiol detaliai pamenu džiuginantį kurjerio pristatyto voko atplėšimą ir prestižinio apdovanojimo logotipą lapo kampe.

2022-03-21
Tags: