Pokario tėvų vaikai, Atgimimo tėvų vaikai, nepriklausomos Lietuvos tėvų vaikai – nė vieni jų netikėjo, kad XXI amžiuje yra įmanomas karas. Europoje. Tas fizinis, su ginklais, bombarduojant miestus ir kaimus, žudant civilius, atimant gyvybę kūdikiams, vaikams, moterims, seneliams… Kad įmanoma įvažiuoti į suverenios valstybės teritoriją tankais ir išsprogdinti gimdymo namus, ligonines, mokyklas, darželius. Bet tai vyksta. Rusija įvedė savo kariuomenę į Ukrainą ir pradėjo barbarišką tautos naikinimą. Tautos, iš kurios kilo nesuskaičiuojama daugybė šalies-agresorės palikuonių. Net latviai ir lietuviai, kokie giminingi bebūtų, neturi tokių artimų kraujo ryšių kaip ukrainiečiai su rusais. Ir niekas negali paaiškinti tikrųjų šios nesuvokiamos brolžudiškos kovos priežasčių, nes niekas nesupranta, kokie vėjai sukėlė audrą Rusijos prezidento Vladimiro Putino galvoje.

Lietuviai jau seniai nebekrūpčioja ir nesibaimina – praeitin nustumta baisioji Antrojo pasaulinio patirtis, likusi dokumentuose, prisiminimuose, knygose ir vadovėliuose. Tačiau tankai ne taip seniai važinėjo mūsų gatvėmis – vos prieš 31-erius metus. Ir šie prisiminimai dar gyvi. Todėl ir mes patys gyvi, girdėdami, kas nutiko tokioje artimoje, su Lietuva per amžius susijusioje valstybėje. Mūsų reakcijos nėra vangios ir atsargios kaip daugumos išlepusių vakariečių, mūsų nerimas nėra dirbtinis ir apsimestinis, mes labai gerai suprantame, kad tai ne kažkoks mistinis „karinis konfliktas“, bet realus, žiaurus, žmogžudiškas karas. Ir jis visai šalia…

Ukrainiečių vieningumas, įskaitant rusakalbius šalies gyventojus, jų pasiryžimas kovoti iki pergalės už tėvynę, namus, šeimas – stulbinantis. To nesitikėjo ne tik pats didysis barbaras, bet ir Amerika, Europos Sąjunga, net ir po 20-ies karo dienų niekaip negalinčios apsispręsti dėl tokios pagalbos Ukrainai, kuri neleistų abejoti jų pozicija ir realiomis galiomis. Kai Volodimiras Zelenskis kreipiasi į visas pasaulio valstybes ir klausia: „Kiek dar turi žūti mūsų žmonių, kad pagaliau padarytumėte, ko jūsų prašome?“ – belieka tik iš apmaudo pravirkti… Tiesą sakant, seniai pasaulio politikos arenoje nematėme tokio lyderio, kuris šitaip sutelktų, šitaip įkvėptų savo tautiečius, o jie nė minutei nesuabejotų prezidento pažadu niekada neapleisti valstybės ir jos piliečių.

Sunku rašyti, sunku kažką doro ir tikro pasakyti… Regis, visi dabar jaučiame ir išgyvename tą patį – skausmą, pasibaisėjimą, užuojautą, norą padėti. Ir suprantame, jog Ukraina yra tikroji Europa, paskutinė siena tarp dviejų realybių, kurią pralaužus prasidėtų katastrofa ir kitose teritorijose. Ukrainiečiai ginasi, jų tikėjimas (beje, krikščionybė šių žmonių gyvenimuose – ne parodomoji religija, o labai gyva ir gili tradicija), drąsa, sumanumas ir net gebėjimas tokiomis siaubingomis sąlygomis juokauti jaudina kiekvieną, išlaikiusį savyje nors kiek žmogiškumo. Štai viename didžiuliame reklaminiame stende Odesoje senosios provoslavų biblinės kalbos stiliumi parašyta (aliuzija į Dešimt Dievo įsakymų): „NEGEISK / savo artimo šalies, / ir jo laisvės, ir jo lašinių, / ir jo Krymo – / ir neįstrigs tavojoje / subinėje jo šakės“ (turimas galvoje Ukrainos herbe esantis auksinis trišakis). Ir mes drauge su šiais nuostabiais žmonėmis nusišypsome, nubraukiame ašarą, o viduje dar tvirčiau įrašome bendrystės priesaiką. Kiek tik pajėgsim…