Bemaž kiekvienam aišku, apie ką kalbama ištarus „Paukščių pienas“, bet taip pavadintų saldainių atsiradimo istorija žinoma toli gražu ne visiems. Lietuviai juos pamėgo 7-ajame XX a. dešimtmetyje, kai Sovietų Sąjungoje pradėta masinė gamyba, tačiau šiuos skanėstus sumanė ir saldumynų mėgėjams pasiūlė visai ne tarybiniai kulinarai. 1936-aisiais Varšuvoje, žymiausiame to meto Lenkijos šokolado fabrike „E. Wedel“, turėjusiame parduotuvių tinklą net Londone bei Paryžiuje, Janas Wedelis sukūrė receptą, kuriuo nustebino visą Europą. Šį leng­vą tarsi oras, purų ir baltą šokoladu aplietą desertą liaupsino išrankiausi konditerijos žinovai, o pavadinimą „Ptasie mleczko“ lenkų fabrikantas sumanęs ne atsitiktinai – tautosakoje puikiai žinomas posakis, kad žmogus, apstus turtų, gali trokšti tik paukščių pieno – to neįmanomo gauti dalyko.

O, kad viskas būtų taip paprasta! Pradėjus tyrinėti kai kuriuos sparnuočius paaiškėjo, jog pieno paukščiai turi. Tik ne visi ir ne tokio kaip žinduoliai. Štai balandžių patelės savo gūžyje gamina tam tikrą skystą substanciją, mokslininkų vadinamą pienu, ir ja maitina jauniklius apie savaitę. Na, kas gali būti stebuklingiau už silpnutį paukštelį, mintantį pienu? Taip, balandis, žmogaus prijaukintas prieš keliolika tūkstančių metų, tapo simboline figūra. Tai, kad augintas paštininko pareigoms, jam šventumo nepridėjo, tačiau kitos paukščio savybės tikrai jaudino nuožmų ir nuodėmingą dvikojį pasaulio valdovą: argi galima atstumti nemedžiojantį, nelesantį dvėselienos, neturintį plėšrūno poreikių sutvėrimą, įsimylintį kartą visam gyvenimui, o „sutuoktinei“ padėjus kiaušinius perintį pakaitomis, pasidalinus „naštą“ perpus? Štai pavyzdys ir įkvėpimas, moralė ir santykių alchemija! Žinoma, kai kada pasitaikantis žiaurus (užkapojant silpnesniuosius) karvelių elgesys pulke praslydo pro akis tarsi nereikšmingas faktas. Tad visi tie burkuojantys balandžiai dainose ir eilėraščiuose, jų porelės ant atvirukų bei vestuvinių tortų – ne iš piršto laužti, tačiau žmogaus iki koktumo nusaldinti vaizdiniai.

Tiesą sakant, balandis kaip teigiamas personažas šį bei tą veikia jau Senajame Testamente. Kai po Dievo rūstybės išsipildymo – pasaulinio tvano – Nojus laukė ženklo – vandens slūgimo ir sausumos pasirodymo, gerąją žinią jam atnešė iš laivo pasižvalgyti pasiųstas balandis. Pirmąjį kartą grįžo tuščiomis, antrąjį – su alyvmedžio šakele, o trečiąjį – nebeparskrido, nes rado, kur sukti lizdą. Taip antikinės Graikijos taikos ženklas alyvmedis atsiduria senovės Egipto faraonų švento paukščio snape, o jiedu drauge – žydų tautos protėvio, nuo kurio prasideda nauja žmonijos era, išsigelbėjimo arkoje. Vėliau balandis pasirodo ir Naujajame Testamente virš Kristaus galvos kaip Šventosios Dvasios atitikmuo. O kai reikalai pasisuka apie dvasias, dar verta prisiminti ir lotynišką šio skrajūno vardą Columba, iš kurio kilo į karvelidėje stovinčius namelius su daugybe dėžučių augintiniams panašių statinių pavadinimas kolumbariumai (kol kas nelabai populiarūs mūsų krašte).

Balandis pasaulyje pirmiausia atpažįstamas kaip taikos simbolis, tačiau ne dėl Biblijos ar kitų tautų mitų bei tikėjimų, o dėl Pablo Picasso. Taip, pagaliau prisikasėm iki meno ir kultūros, kiekgi galima apie biologiją, teologiją ir kulinariją. Taigi, Piccaso litografija, vaizduojanti realistišką baltą pūkuotą balandę, 1949 m. papuošė pirmąjį Pasaulinį taikos partizanų kongresą, vykusį Paryžiuje. Vėliau dailininkas (beje, balandžių augintojas, savo dukrą pavadinęs Paloma, taigi, balande (iš isp. k.) prikūrė daugybę paukščio variantų, kol populiariausiu tapo lakoniškas grafinis piešinys, minimalistinėmis priemonėmis atkartojantis balandžio, laikančio snape šakelę, siluetą. Šis „Taikos balandis“ pasirodė 1962 m. ant Pasaulinio kongreso už visuotinį nusiginklavimą ir taiką plakatų Maskvoje ir tada jau ėmė „skristi“ aplink Žemės rutulį. Kuriozas tas, kad komunistas iki gyvenimo pabaigos, nuolat bendradarbiavęs su sovietų Rusija, apdovanotas Lenino premija ir piešęs Stalino portretą Picasso’as pasauliui padovanojo žmogaus susitaikymo su Dievu simbolį iš Šventojo Rašto. O žvėrišku elgesiu susidorojant su kitaminčiais išsiskyrusių komunistų emblema tapusi balta taikos balandėlė rodo, koks gi pavojingas budrumą užliūliuojantis rožinis romantizmo (meno) šydas, uždengiantis kruviną snapą.