fbpx

AUSTIEJA: TA TĒP I GĪVENO, OUŽOULUS ROMSTĪDAMA

Kalbino Atėnė Jasaitė

Savo dainose ji šoka į jūrą, pakelia debesį, prisipažįsta radusi paslaptį ir čia pat dosniai dalijasi ja su klausytoju. Komentatoriai ją vadina Žemaitijos angelu, kartais – burtininke, bet pati apie save gimtadieniniame įraše FB atlikėja sako paprastai: „Ta tēp i gīveno, oužoulus romstīdama“. Iš Plungės rajono kilusi, Šiaulių universitete estrados meno specialybę bei kino ir teatro bakalauro laipsnį įgijusi Austėja Gendvilaitė-Staponkienė publikai geriau žinoma sceniniu slapyvardžiu Austieja. Kūrėjos vaikystė prabėgo gamtoje, šalia miško ir ežero, gyvūnų apsuptyje – tėvai augina nacionalinės žemaitukų veislės žirgus bei lietuvių skalikus. Aktyvus šeimos gyvenimas – pačių organizuojamos žirgų lenktynės, skalikų parodos, žemaitiškos dainos festivaliai – formavo mergaitės asmenybę nuo mažumės. Kraštotyrininkė močiutė ir muzikuojanti mama įtraukė Austėją į meninės saviraiškos sūkurį: ji pati rašo tekstus, groja smuiku bei pianinu, kuria vaidmenis teatre, bando save poezijoje, tapyboje.

Taip jau atsitiko, kad talentinga dainininkė išgarsėjo… per karantiną. Turbūt daugelis prisimena, kaip prieš trejus metus, pasaulyje siaučiant pandemijai, šalies socialiniuose tinkluose žaibiškai išplito muzikinis virusas: regis, ausį glostanti, lopšinę primenanti daina ŽGŽ („Žiaurē graži žėima“) pasirodė pačiu laiku ir turėjo savotišką terapinį poveikį namuose įkalintiems lietuviams. Dėmesiui ir virusui atslūgus, kalbiname dainos kūrėją, kuri šiandien jaučiasi atradusi siūlo galą, vedantį jos auditorijos link, ir džiaugiasi, kad gali kurti neaukodama savo tapatybės dėl populiarumo. Žurnalo skaitytojų šį kartą laukia unikali patirtis – Austieja į klausimus atsako žemaitiškai.

Nepaisant informacijos tvano karantino metu, jūsų daina surado tikrumo išsiilgusius klausytojus, kurių, kaip paaiškėjo, tikrai nemažai. Ar lengva dalintis asmeniniais jausmais su plačia auditorija? Ką staiga išaugęs populiarumas pakeitė jūsų gyvenime?

Tuolėj gražē dabā da nier puopoliaroma. Bet palīgėnos su bovosio klausītuoju rato, tēp – ons īr geruokā ėšaugės. Aiško, daug diemesė bova tou meto, ka ŽGŽ soskombiejė, ėšgīvenau paprastā, diemesīs tėik dainā, tėik monėi patėka, atruodė prasmings ė pelnīts. Tik reikiejė atsėrinktė puopuliaroma skatėnontius pasiūlīmus, ka vėskas nepaverstom i pėgoma, kėtas žuodēs taront – darīma tēp, kāp daugoma dėrb negeroujė tuo žuodė prasmė.

So jausmū dalėnėmous nieks nepasėkeitė, kāp atsakinga prieš savėm īr tėkruovėškā tou dėrbau, tēp ė tuoliau dėrbo, daug nesoko galvuos, kas kou klausīsės, nes ka kori, je tuokės mintīs torietom dėdėlė ītaka, tai jau savaimė korība ėšsėkreiptom ė nebėbūtom korība prėlīgstonti korībā, vuo daugiau apgalvuota veiksmū seka. Vuo torėnt galvuo, ka korība īr emuocėju žaidėms, ta če jau tuoks daugiau anū sotromdīms gautomės (je pradietomi galvuotė, vuo kas bus, ka kas kou ėšgėrs).

Esate minėjusi, kad žemaičių kalba – jūsų širdies kalba, kuria mąstote ir kuriate. Tai suteikia ne tik išskirtinumo, bet ir žavingo kontrasto – daugelio ausims ji kiek šiurkštoka, tačiau jūsų dainose skamba švelniai, jausmingai. Kaip jums tai pavyksta?

Nerēk spėcialnē stėngtėis. Nieka tīčiuoms nedėrbo, ta tēp ė gaunas. Gal tas īvaizdis, atseit žemaitiu kalba esonti grobi, sosėpormava nu žemaitėška karakterė, ka tėisē švėisē, be juokiū ožuolonku miegstam teisībė i akis pasakītė. Ta ana kartās grobē skomb, nes juk teisībė ne vėsomet nuoras gėrdietė. Vuo ėš če tas ėr groboms, sotinko, diel tėisoma-švėisoma tas gal būtė. Ėr aš pati neretā dėl tuo sotrėkusiu žmuoniu pamatau, ka kou paklauso ar pasakau be ožuolonku. Bet nebūkem jautrė tėn, kor nerēk. Rēk i savėm so žaisminga iruonėjė kartās pasėveizietė.

Jūsų dainose skleidžiasi unikalia maniera užšifruotos prasmės, paliekančios daug erdvės interpretacijoms. Ką reiškia frazė „išmainiau save į cukraus gabalą“?

Če gal vėsa rašini parašītė interpretacėju. Nuo pardaviau dūšė iki pasėrinkau lėngviesni, daugelė jau praminta kieli.

Dainų tekstuose dažnai atsikartoja tokios sąvokos kaip pasaka, paslaptis, lobis ar stebuklas. Tai reiškia, kad renkatės tikėti gyvenimo pasaka? O gal esate linkusi ją kurti pati? Kas jums yra stebuklas? Ar jau radote lobį?

Labā gražos klausėms. Aš renkous nepasėdoutė netėkiejėmou i pasaka. Ta tēp mona pasaka ė koras. Aple nepaprasta dalīka – stebukla, paaiškintė pabondīso lėngvā. Ėsėvaizdoukėt – žvelgam i gamta, tėn vėskas sava vėituo, skrozdelie, ožouls ar mienolis, nėitėkietėna harmuonėjė – če īr stebuklos. Žvelgam i žmuogo, katras ėrgi īr gamtuos dalės, ta tas pats stebuklos če būtom– veiksma ė pasėkmies diesniaus veikėms. Muorals tuoks – stebuklos īr harmuonėjė, kumet anon sovuokam, o sovuokėms īr luobis, katruo ėiškuom.

Beje, jei jau pradėjome, kuo / ar tikite?

Ī dėdelė jiega, katra atsėlėip, nebutėnā anuos varda a vardus taront arba ontrēp.

Esate apdovanota ne vienu talentu – be muzikos dar kuriate eiles, vaidinate teatre, tapote paveikslus. Apie ką pasakojate vaizdais? Kur ieškoti jūsų poezijos? Ar kada nors sulauksime jūsų tapybos parodos?

Mona paveikslā īr boitėis kontrastā – abstrakcėjės. Kumet tapau tonkē monie vīraun neapčiuopama omžinībės tema, kažkuoks pakīliejėms, darnuos puojūtis. Tuokius dalīkus ė nuoras ėomžintė, ka paskiau pakabintė anėi skleisto gera energėjė. Diel paroduos – gal gražē rokoutėis aple tuo, kou paišā, bet vuo da rēk, ka ė atruodītom neprastiau. Če žvelgo so šīpsėna. Paruoda – dėdėlis dalīks, tam jau tori ė sosėkauptė, sokauptė kieki bei atsidoutė. Tas labiau sakīčiuo kažkada negu nikada. Puoezėjės žemaitiu kalba gal klausītėis dainuos, po anuom skaitītė. Vo kėtokiuos, nes parašau ė bėndrėnė kalba, eilieraštius je koro, ta kol kas niekor nier vėišā. Bet ateitie nuoriečiau pasėdalintė, nes manau rasčiau rimtū.

Jūsų įvaizdžio ir kūrybos išskirtinumas – autentiškumas. Ar nemanote, kad siekiant išlikti absoliučiai nuoširdžiai tektų rodyti publikai ne vien pozityviąją pusę? Galbūt ateityje jūsų kūriniuose pamatysime daugiau temų, spalvų, prieštaravimų? Ar jaučiatės atradusi savo muzikinę kalbą?

Pas monės apstē spalvū. Je atruoda ėš pėrma žvėlgsnė, ka anuos puozėtīvės, ta gal ė gerā, mintiū īr vėsokiu sodieta, tik stėngous, ka bėndra energėjė būtom negriaunonti. Ka nekėltom nesosėpratėmu, po dainuom vėsomet parašau ėr ėšverstus i bendrėnė kalba tekstus, ka žmuonīs, katrėi nesopront žemaitėškā, galietom daugiau ėsėgėlintė, je nuor. Vuo kalbont aple nuošėrdoma platė prasmė, ons nebutėnā reišk, ka vėskas nesomalouta, gal būtė ė nuošėrdos mels.

Kas yra jūsų „kuras“? Žemaitiškas ambicingumas, poreikis išlaisvinti jausmus, realizuoti idėjas ar viskas kartu? O gal nei viena, nei kita?

Korība īr ėšsėlaisvėnėms, galėmībė soteiktė prasmė sunkėm ė kėtuokėm ėšgīvenėmam. Ka vėdou jautas bluogā, žėnau, ka če da ne vėskas, ka ne veltou dabā rēk ton pajaustė, ka kažkada prėsėminso, ė vėskas vėrs tėisiuog i gražė daina, i kažkou gera, toro omenie, vertībėnė prasmė – gera. Nes kėtēp vėsė ėštvertė sonkomā netektom prasmies. Dabā jauto pareiga anus „reinkarnoutė“ ėr paleistė jau so veltėis prieskuonio, katras kitim sorezonous ėrgi…

Susidaro įspūdis, kad nejaučiate scenos baimės. Ar gali būti, kad įsijungus kameroms ir prožektoriams jautrumas tampa jūsų stiprybe?

Mon dėdėlē patink scenuo, bet kalbont aple baimė, ta gal gražiesnis žuodis jaudolīs. Tas būn anuo, ons tor būtė, nes kažkon translioujont vīkst energiju mainā, tarkem, so žiūruovās, jaudolys – tuo dalės.

Jautroms kāp stėprībė – gal būtė. Manau, ka ėr gīvenėmė jautroms ne vėsomet, bet tonkē ėrgi ruoda stėprībė. Nes tori būtė kartās tekrā galings, ka i situacėjė sogebietumi pasėveizietė jautrē, o ne ožsėdiejos šarvus.

Populiarumas motyvuoja? Ar jaučiatės įpareigota intensyviau kurti didėjančiai auditorijai tam, kad išnaudotumėte žinomumą?

Teisa pasakios, muotīvava nebluogā. Jauto atsakuomībė kortė, tēp, bet ar ana mon lėip kažkon darītė daugiau negu darīčiuo, gal daugiau tēp negu ne, nuors vėsomet jautiau pareiga darītė tou, kou atruodė, ka nusėkalso, je nedarīso. Bet dabā diel atsėradosiu klausītuoju psikoluogeškā žīmē lėngviau, džiaugous dabā smarkē daugiau, ka palēdo kuokė daina, negu onkstiau. Seniau dažniausē pu dainuos ėkielėma kelės dėinas vėdėnis nuosmūkis būdava, liudesīs. Ėr su ŽGŽ jau bova tēp, kol pu keliū dėinū ana nepapoulė i inpluencėriu ronkas reikiamo muomėnto. Vuo šėndėin jau žėnau, ka kūrėnius kažkas ėšgėrs, kažkam tas bus atsakīms ar kažkas anon klausīdamuos geriau pasėjos ė panašē. Diel klausītuoju, ka anū īr, eso dėdėlē laiminga. I da, kėik jau teka sosėdortė, anėi dažniausē īr patīs labā nepaprastė, ėduomė žmuonīs, gerā paplaukė, mona sielas gėmėnaitē. Ta vėskas ēn sava vaga. Beje, klausītuojems lėnkiejėmā.

Klausytojams būtų smalsu sužinoti, kokia esate realiame gyvenime – kiek tikroji jūsų asmenybė atitinka sceninį įvaizdį?

Tegu palėikt paslaptės, kėik sceninis īvaizdis atėtink asmenībė. Eso pakankamā spalvuota, ta sava vėdou rasčiau prėtaikīma musiet daug galėmu īvaizdiu… Asmenībė pėlnā atėtink mozėka ė dainuos tekstā. Vuo vėsa kėta, anū perteikėms īr kėtė vaizda dalīka, ta kāp ka rokavuom aple pasakas kūrėma tėkruovie. Tėkra tėkruovė – veizont ėš netėkruos posės.

Kokia jūsų mėgiamiausia knyga?

Gėtės „Fausts“.

Nes?..

Ka anon skaitau, mon atruoda, ka tėn mona žuode vėsor parašītė.

Akivaizdu, kad nemažai įtakos turėjo aplinka, kurioje augote. Jūsų namuose buvo puoselėjamos krašto tradicijos, mylimi gyvūnai, puikios sąlygos betarpiškam ryšiui su gamta. Papasakokite, kas ir kaip formavo dabartinę jūsų pasaulėjautą, meninį skonį, emocinį pasaulį?

Nenuoro ėšsėpliestė. Kāp sakuoma, gimstam tim ė tėn, kor torem gimtė. Vaikīstė, šeima, aplinka teka dėdėlē graži. Tas be abejė darė dėdėlė ītaka, juk tėn vėskas ė prasėded. Tēp sakont, žmogaus statība. Sosėpormava mondri ta pasauliejauta. Vėsomet žvelgiau gėlē i īvykius, reiškėnius ė žmuonis.

Ar turite autoritetų? Gal prisimenate įspūdį palikusį įvykį, žmogų, frazę?

Gal autoriteta pasakyčiau, kad tievā. Vuo tėn kas kon veik a pasaka, žīmės asmenībės, aš anū asmenėška nepažīsto, juk dažnā skėras žuodē nu realībės ė panašē. No, aiško, īr daug nuostabiū žmuoniū, bet vėsė tor vėsuokiu posiu.

Aš kartās pagauno savėm, ka sāmuoningā stėngous nesėlīgioutė i kažkou, a torietė autuoritetu, ka nedarītom monėi dėdesnės ītakas tam, kas aš esu, kou koro, kāp matau ė panašē. Kažkuokė savisauga ėsėijung „autuoritetams“ ė šēp vėsuokiūs kuolektīvėnius sosėrėnkėmūs mon isijung tas. Ka tik nesosėtapatintė.

Motinystė pati savaime yra kūryba. Ką jaučiate šiuo metu? Ar pasigendate savirealizacijos, o gal sėkmingai derinate žemiškus rūpesčius su polėkio akimirkomis?

Kol netapau mama, nikāp negaliejau ėsėvaizdoutė tuos muotėnīstės. Neregietu, prabongiū spalvū paletė, bet nu kuo prėklausīs, kāp anas soderinsi? Po bėški stėngous derintė tėik spalvas, tėik savirealizacėjė.

Ar jūsų sūnus turi specialiai jam sukurtą lopšinę žemaitiškai?

Tėkrā tor.

Minėjote kartais rašanti savo pačios sumanyta kalba. Gal sulauksime dainų ir ja?

Eso sokūrusi, gal irašīso. Vuo šēp kartās aš pradedo kortė nu atsėtėktėnės kalbuos, paskiau idedo panašē skombontius tėkrus žuodžius i anon. Balansos tor būtė.

Mūsų laikų bruožas – kone isteriškas sėkmės siekis. Internete it grybai dygsta nuomonės pardavėjai ir laimės ekspertai. Jūs turite drąsos necituoti autoritetų ir šiame triukšme dainuoti savo balsu. Esate pati sau guru?

Iruonėškā veizont – „antiguru“ savės nepažistont, „guru“ tik savėm pripažīstont.

Kalbėdama apie mėgstamą muziką (Peteris Gabrielis, Vangelis, „Era“, „Clannad“) sakote, kad patinka ta, kurioje girdite „amžinybę“. Kaip toji amžinybė skamba?

Omžinībė skomb gėlē. Ana īr žiaurē dėdėlė, bet žmuogos niera par mažos pri anuos prėsėliestė. Kažkuoks paslaptėis rats, nuojauta, bėndros vardiklis, ėš katruo vėskas dalėnas… Ė tas īr žmuogou instinktīvē, svarbo nuors tropini anuos apčiuoptė.

Paveikslė tas īr tomsē mielėnas ė žalės spalvas. Ka klausaus Vangelė mozėkas, ta kai kor ta omžinībė baisē gerā gėrdas. Būtent baisē – sovuoktė nesovuokama īr baisē. Dėl tuo aš anuos labā atsargē klausaus, nes kartās smaginis nebeišneš puojūtiu.

Pokalbiui baigiantis aplankė jausmas, kad su žmogumi, išpažįstančiu amžinybę, kalbėtis galima be pabaigos. Kita vertus, viskas, ką mums reikia žinoti apie Austieją, gali tilpti ir šiose jos eilutėse:

„…Aš sava vėituo laukėnie pėivuo
Akis ėšdžiūvosės ė mintiū krūva vėrs
O vėršou anuos teisībė ganuos
Ė skanē jied kas tou žemė paliet…“

2023-05-23
Tags: