Augustė Daškevičiūtė | Poezija

*

Kur mano gėlės?
Stotelėje lyja blakstienom.
Aš neimsiu tavo rankos
Bet imsiu vienintelę tavo koją.

Aš nežinau ar tavo akyse kryžiukai
Ar mėlynos sagutės
Ar tavo skruostas
Pagalvės ornamentais išbučiuotas
Aš nežinau.
Tačiau kažkas kažkur už nugaros
Man sakė
Labas
O aš neatsisukau.

Zigfridas ir Mergelė

Zigfrido Mergelė siuva ant rankos užsimovusi baltas pėdkelnes
Raudonu siūlu.
Zigfridas žiūri ir galvoja
Aš įaugęs į ją
Kaip mamai į pirštą jos vestuvinis žiedas.
O Zigfrido Mergelė galvoja
Aš jį dievinu labiau nei savo katinus.
Tuo metu Mergelės katinai šildo jos pėdas
Ir murkdami Mergelės kojas masažuoja
Savo kakliukais.
Zigfridas prisimena balių
Per kurį susipažino su Mergele
Ir kaip jai pasakė
Aš esu tavo šonkaulis Mergele.
O ji atsakė
Aš esu tavo pieno kokteilis Zigfridai.
Tada jis suprato
Kad nebėra daugiau dūmuose
Zigfridas suprato
Kad jis yra šitos Mergelės šonkaulis
Ir kad ji yra jo pieno kokteilis.

„Nemune“ debiutuojanti jaunoji poetė Augustė Daškevičiūtė prasidėjus karantinui atsisakė juvelyrės karjeros ir šiuo metu gyvena tik poezija bei tapyba. Savuosius kūrinius „kūneliais“ vadinanti 28-erių mergina neslepia: „Ieškau savęs visą gyvenimą, tos paieškos niekaip nesibaigia.“

Gerumas

Kartą apsimečiau geruole ir žmogų padariau savo skolininku.
Kartą susigalvojau gerumą ir apdovanojau žmogų priklausomybe skolai.
Skolininku padariau tą žmogų, kuris gerumo nenusipelnė.
Nusipirkau tą žmogų visiem laikam – padariau skolininku.
Gyveno žmogus ir man dėkojo.
Gyveno žmogus ir mane keikė.
Kur ėjo žmogus, ten mano gerumas jį persekiojo.
Kur aš ėjau, ten iš paskos tempiau žmogaus skolą ir
Savo gerumą svarainių skonio nešiausi.
Vaikščiojom abu – aš ir tas žmogus – vienas kitam

Skolingi:
Jis – už gerumą,
Aš – už gerumo trūkumą.

Vienąsyk pavargo žmogus nuo mano gerumo ir
Akį sau išsidūrė.
Tada vaikštinėjo graibydamas sieną – manęs ieškojo.
Vaikštinėjo žmogus nuo sienos prie sienos – norėjo pabėgti.
Vaikštinėjo žmogus ir savo skolą kitam žmogui tikėjosi permesti.
Ir aš vaikštinėjau, net pavargau,
Bet užsimiršti niekaip negalėjau.
Vaikštinėjau, kol daugybę žmonių paverčiau skolininkais.
Tada supratau, kodėl
Mano draugo draugas vaikštinėja nunarinęs galvą.

Žino žmogus, kad jis pats yra didžiausia silpnybė, tai bijo.
Stovi ir bijo.
Vaikšto ir bijo.
Miega ir bijo.
Ir dar supratau,
Kodėl žmonės bėga nuo savo silpnybių:
Jie žino, kad kartais gerumas būna didžiausia blogybė
Ir patys savęs, atsidavusių mielaširdystei, taip išsigąsta,
Kad ieškosi prieglobsčio ten, kur gerumas jau esti išsekęs.

Vienaakis vyras kartą mane susirado ir aš grąžinau jam skolą.

Žymos: