Augustė Daškevičiūtė | Poezija

*

Kur mano gėlės?
Stotelėje lyja blakstienom.
Aš neimsiu tavo rankos
Bet imsiu vienintelę tavo koją.

Aš nežinau ar tavo akyse kryžiukai
Ar mėlynos sagutės
Ar tavo skruostas
Pagalvės ornamentais išbučiuotas
Aš nežinau.
Tačiau kažkas kažkur už nugaros
Man sakė
Labas
O aš neatsisukau.

Zigfridas ir Mergelė

Zigfrido Mergelė siuva ant rankos užsimovusi baltas pėdkelnes
Raudonu siūlu.
Zigfridas žiūri ir galvoja
Aš įaugęs į ją
Kaip mamai į pirštą jos vestuvinis žiedas.
O Zigfrido Mergelė galvoja
Aš jį dievinu labiau nei savo katinus.
Tuo metu Mergelės katinai šildo jos pėdas
Ir murkdami Mergelės kojas masažuoja
Savo kakliukais.
Zigfridas prisimena balių
Per kurį susipažino su Mergele
Ir kaip jai pasakė
Aš esu tavo šonkaulis Mergele.
O ji atsakė
Aš esu tavo pieno kokteilis Zigfridai.
Tada jis suprato
Kad nebėra daugiau dūmuose
Zigfridas suprato
Kad jis yra šitos Mergelės šonkaulis
Ir kad ji yra jo pieno kokteilis.

„Nemune“ debiutuojanti jaunoji poetė Augustė Daškevičiūtė prasidėjus karantinui atsisakė juvelyrės karjeros ir šiuo metu gyvena tik poezija bei tapyba. Savuosius kūrinius „kūneliais“ vadinanti 28-erių mergina neslepia: „Ieškau savęs visą gyvenimą, tos paieškos niekaip nesibaigia.“

Žymos: