Lietuvių PEN centro ir Kultūros ministerijos įsteigta Metų vertėjo krėslo premija 2021-aisiais skirta Audriui Musteikiui už kalbos erdvumo pojūtį bei meistriškai išskleistas lietuvių kalbos galimybes iš portugalų kalbos išverčiant literatūriškai ir filosofiškai sudėtingą Fernando Pessoa kūrinį „Nerimo knyga“ („Odilė“, 2020). Interviu A. Musteikis pasakoja apie profesinius džiaugsmus ir iššūkius bei galimybes lietuviškai perteikti literatūriškai ir filosofiškai sudėtingą kitakalbį veikalą.

Kiek jums kalba yra erdvė, kiek – vieta? Kiek artuma, tolis, aukštis, gelmė? Tai vidus ar išorė?

Verčiate pradėti aukšta, net aukščiausia gaida: kalba – tai aš! Tiksliau, kalba – tai mes: per ją, su ja ir joje. Tiktų motinos žemės, jūros ar tėvo vandenyno vaizdiniai. Pasaulio tolesnio kūrimo matmuo turbūt irgi neišvengiamas. Taigi, tinka viskas, ką išvardijot, ir dar lieka erdvės kitiems palyginimams.

Kaip pasirinkote vertėjo kelią, šį raiškos būdą? Kodėl?

Pradžia – lietuvių filologija Vilniaus universitete. Antraisiais studijų metais latvių kalbos dėstytoja Janina Jakelaitytė tarp kitų kursinių darbų temų pasiūlė pasirinkto latviško kūrinio vertimą į lietuvių kalbą su palydimuoju žodžiu. Nedvejojau nė sekundės, nors dar nei kalbą taip gerai mokėjau, kad imčiausi grožinės literatūros, nei tekstą turėjau. Bet netrukus susiradau – žurnalų „Karogs“ (mūsų „Pergalės“, „Metų“ atitikmuo) komplektuose Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vladimiro Kaijako prozą. Didelį apsakymą arba mažąją apysaką „Miestas, kurio nėra“. Gerokai su juo pavargau, vyko kone tikri miesto projektavimo ir statybos darbai, bet nuo vertimų jie neatbaidė. „Miestas“ turėjo atsirasti. Tada, aišku, nė nenumaniau, kad viskas taip išsiplėtos, išsišakos. Beje, fakultete buvo pasklidusios kalbos, jog Lietuvių kalbos katedros vedėja prof. Aldona Paulauskienė piktinasi, kad studentai ne rašo mokslo darbus, o verčia.

Kai netrumpai (2003–2017) dirbau dienraštyje, nuo šios veiklos nutolau, maniau, kad taip jau ir liks, bet po to prasidėjo naujas vertimų etapas, didesni darbai.

Verčiate iš latvių, italų, portugalų kalbų. Kaip nusakytumėte kiekvienos jų ypatingumą, išskirtinumą?

Prie latvių kalbos grįžau palyginti neseniai, nes ilgą laiką viską nustelbusi buvo tame pačiame antrame kurse pradėta mokytis italų. Kaip nebus! Geležinė uždanga neseniai nukritusi, vėrėsi Europa, viliojo žvelgti ten. O dėl vertimų – lietuviškai išėjo Dino Buzzatio romanas „Totorių dykuma“, periodikoje rodėsi ne iš originalo kalbos verstų šio rašytojo apsakymų. Galvojau: jeigu išversčiau bent porą jo novelių, gal daugiau nieko ir nereikėtų… Vis dar reikia.

Latvių kalbos melodiką manau įsisavinęs jau vaikystėje. Utenos rajone, kur gimiau ir augau, sovietmečiu matėme Latvijos televiziją. Nesuprantama kalba, regis, neturėjo dominti, bet keistai traukė, beveik kerėjo ta tobula, pavyzdinė diktorių tartis. Rodės, dar truputį įdėmiau įsiklausysi, ir viskas paaiškės, atsiskleis. Padarysi, kad miestas, kurio tau nėra, iškiltų. Jau daug vėliau buvo įdomu pasižiūrėti tuos pačius latviškus filmus (labiausiai įsirėžęs – „Ežero sonata“), prisiminti, ką anuomet fiksavau, kaip suvokiau, kaip girdėjau. Arba iš naujo perklausyti Raimondo Paulo dainas – jau „suprantančiomis“ ausimis. Šypseną kelianti vaikystės dalis: Rygos VEF vyrų ir Rygos TTT moterų krepšinio komandų rungtynės, komentuojamos su specifine latviška energija.

Dabar kaip tik iš latvių kalbos verčiu Rasos Bugavičūtės-Pėcės apysaką „Berniukas, kuris matė tamsoje“. Neabejoju, kad norėsiu dar. Net nelabai svarbu, kas teks. Iki šiol nesitveriu džiaugsmu, kad lietuvių kalba išėjo režisieriaus Alvio Hermanio „Dienoraštis“, vertingas dokumentas, puikus turinčio ką pasakyti žmogaus kūrinys.

Italų kalba irgi didis grožis. Net klausydamasis itališkų rek­lamų girdžiu muziką, muziką, muziką. „Muzikinis“ gabalas buvo Alessandro Baricco „Novečentas“: kai pakliuvo į rankas, nebenorėjau paleisti, su juo žengėme į naują tūkstant­metį. „Pinokio nuotykiai“ sulaukė jau trijų vienas už kitą gražesnių leidimų. Federico Fellinio „Intymus žodynas“ – netikėta galimybė nusilenkti italų kinui. Toks įspūdis, kad šis režisierius visada buvo šalia: skirtingais etapais – vis su kitais filmais. Beje, kai F. Fellinis sirgo, kaip tik mokiausi Italijoje, Perudžos užsieniečių universitete. Spauda rašė apie jo būklę. Tądien, kai kūrėjas mirė, į auditoriją atėjusi dėstytoja pasakė: „Šiandien Italijai ir mūsų kultūrai liūdna diena.“ Paskaitos nebuvo – žiūrėjome filmą „Kelias“ (La Strada, 1954). Jam pasibaigus, niekas neištarė nė žodžio – atsistojom ir išsiskirstėm, dėstytoja irgi tyliai išėmė kasetę ir išėjo. Kitą dieną vėl nebuvo paskaitos. Žiūrėjome „Amarkordą“ (Amarcord, 1973). Jau kiek nuotaikingiau. Prisimenu laidotuvių vaizdus. Du karabinieriai abipus karsto galvūgalio. Režisierius Ettore’ė Scola pasakė: „Kaip Pinokis tarp karabinierių.“ Jam tas vaizdas priminė embleminę „Pinokio nuotykių“, vienos mėgstamiausių F. Fellinio knygų, iliustraciją. Kai karstas buvo vežamas į Riminį, tarp stovinčiųjų Romos šaligatviuose buvo daug… Dželsominų – kaip garsioji filmo herojė apsirengusių ir nusigrimavusių F. Fellinio ir jo kino gerbėjų. Ant karsto žiro konfeti. Skambėjo plojimai – mums 1993-aisiais dar neregėtas negirdėtas dalykas. Buvo daug „personažų“ – išskirtinės išvaizdos žmonių, kuriuos F. Fellinis taip mėgo imti statistais. Sugniužusi Giulietta Masina, jos atsisveikinimo mostas su rožiniu rankoje. Dar mažai kas žinojo, kad ji sunkiai serga. Kai nepraėjus nė pusmečiui mirė ir ji, tokia įvykių eiga atrodė kaip iš kokios romantinės legendos…