A. Kircherio diagrama, vaizduojanti ugnies tarpusavio ryšį Žemės viduje
John Glassie

Athanasius. Požemių pasaulis

Prieš pat pasirodant gerai žinomam Roberto Hooke’o veikalui „Micrographia“ (1665), pristatančiam mikroskopinius stebėjimus, pradedant skustuvo ašmenimis, baigiant vynmedžių erkutėmis, nepasotinamai smalsus ir itin produktyvus mokslininkas jėzuitas Athanasius Kircheris paskelbė daugeliu atžvilgių įspūdingesnį darbą – „Mundus Subterraneus“ („Požeminis pasaulis“). Šis atlasą primenantis dviejų dalių leidinys buvo skirtas išdėstyti „smalsaus skaitytojo akims visa, kas reta, egzotiška ir reikšminga vaisingose Gamtos įsčiose“. Tai – „dieviškame prote egzistuojanti žemiškosios sferos idėja“, – teigė Kircheris.
Kad šitai suvokė, jis bandė įrodyti aptariamoje knygoje, vienoje iš daugiau nei trisdešimties, aprėpiančių beveik tiek pat temų, kurias mokslininkas paskelbė per savo gyvenimą,

Kaip vėliau, po kelerių metų apibūdino vienas prancūzų rašytojas, „prireiktų ištiso žurnalo, kad būtų galima išvardyti viską, kas šiame darbe yra nepaprasta“. Čia išsamiai nagrinėjamas spontaniškas gyvų padarų atsiradimas iš negyvosios materijos, neetiški būdai, kuriais alchemikai neva pakeičia netaurius metalus į auksą, ir akivaizdūs gamtos pokštai, dabar vadinami fosilijomis. Knygoje pateikiamos išsamios „slapto“ vandenynų judėjimo, arba srovių, diagramos yra vienos iš pirmųjų kada nors publikuotų. Autoriaus daugiau ar mažiau teisingas paaiškinimas, kaip susidaro magminė uoliena, taip pat neabejotinai atspausdintas pirmą kartą. Pasak vieno šiuolaikinio mokslininko, Kircheris „suprato eroziją“, o jo užrašai „apie smėlio kokybę ir panaudojimą“ bei jo „laukų kultivavimo tyrimai“ buvo naudojami praktiškai.

„Mundus Subterraneus“ nurodė dingusios legendinės Atlantidos salos vietą (ko šiuolaikiniam mokslui niekaip nepavyksta) ir Nilo ištakas: šis prasideda Mėnulio kalnuose, tada teka į šiaurę per Guišą, Sorgolą bei Alatą ir įteka į Bagamidį, prieš pasiekdamas Etiopiją ir Egiptą. Kircheris užvedė ilgas diskusijas apie urvuose gyvenusius žmones (jų bendruomenes ir ūkį). Jis pateikė informaciją apie žemėje rastus milžinų (taip pat daugiausia olų gyventojų) palaikus, išsamiai aprašė „žemesniųjų“ gyvūnų, priklausančių „žemutiniam“ pasauliui, rūšis (įskaitant slibinus).

Trumpai tariant, „Mundus Subterraneus“ apėmė beveik visus dalykus, kurie tik galėtų būti siejami su žemės sfera, taip pat daugelį, kurie neatrodo tiesiogiai susiję, pavyzdžiui, Saulę ir „ypatingas jos savybes, leidžiančias jai tekėti į žemiškąjį pasaulį“ ir „Mėnulio kūno pobūdį bei jo poveikį“. Šios analogijos ir įtakos nebuvo naujiena, tačiau, ko gero, tik nuolat savo tyrinėjimuose viską suderinantis Athanasius Kircheris galėjo sumanyti Mėnulio žemėlapių seriją paskelbti knygoje apie požeminį pasaulį.