O. HENRY

AŠTUONKOJIS, PALIKTAS KEBLIOJE PADĖTYJE

– Pasitikėjimas – jo silpniausia vieta, – pasakė Džefas Pytersas.

– Tai skamba, – tariau aš, – kaip viena tų neaiškių pastabų, pavyzdžiui: „Kodėl yra policininkas?“

– Visai ne, – atšovė Džefas. – Tarp policininko ir tresto nėra nieko bendra. Mano pastaba – tai epigrama… ašis… kažkas, vadinama vidine esme. Ji reiškia, kad trestas ir panašus, ir nepanašus į kiaušinį. Jeigu norite pradaužti kiaušinį, mušate jį iš išorės. O trestą galima išardyti tik iš vidaus. Sėdėk ant jo ir lauk, kol išsiperės. Pasižiūrėkite į tą vadą nepatyrusių koledžų ir bibliotekų, čirškaujančių bei cypčiojančių po visą šalį. Taip, sere, kiekvienas trestas nešioja krūtinėje savo paties sužlugdymo sėklas, kaip gaidys, kuris Džordžijos valstijoje sugalvoja užgiedoti pernelyg arti spalvotųjų metodistų susirinkimo stovyklos arba respublikonas, iškeliantis savo kandidatūrą į Teksaso gubernatorius.

Juokais paklausiau Džefo, ar kada nors per savo permainingą, languotą, margą, raibą ir taškuotą karjerą yra vadovavęs tokios klasės įstaigai, kuriai apibūdinti galėjo būti taikomas žodis „trestas“. Mano nuostabai, jis prisipažino esąs užspeistas kampe.

– Vienąkart, – patikslino. – Ir niekada daugiau Naujojo Džersio valstijos antspaudas netvirtino dokumento, kuris praskintų kelią į solidesnį ir saugesnį teisėtą apiplėšimą. Viskas veikė mūsų naudai – vėjas, vanduo, policija, įžūlumas ir absoliuti vertingo produkto, nepaprastai reikalingo visuomenei, monopolija. Nė vienas nenaudėlis visame pasaulyje, nusistatęs prieš trestus, nebūtų radęs mūsų sumanyme kokios nors silpnos vietos. Lyginant su juo, mažoji Rokfelerio žibalo spekuliacija atrodė tokio masto kaip perpardavinėjimas kibiriukais. Ir vis dėlto mes patyrėm nesėkmę…

– Tikriausiai atsirado kokių nors nenumatytų varžovų? – pasidomėjau.

– Ne, sere, viskas buvo kaip tik taip, kaip sakiau. Mes patys save suvystėm. Tai buvo susinaikinimo atvejis. Atsirado proplaiša grobio viduje, kaip rašo Albertas Tenisonas.

Jūs prisimenate, aš pasakojau, kad mes su Edžiu Takeriu kelerius metus buvome partneriai. Tas vyras – pats talentingiausias įvairiausių apgaulių meistras, kokį kada nors esu matęs. Tik išvydęs dolerį kito žmogaus rankoje, jis priimdavo tai kaip asmeninį įžeidimą, jeigu negalėdavo jo kaip nors nusavinti. Endis buvo išsilavinęs, be to, turėjo daugybę naudingų žinių. Jis pasisėmė iš knygų gausybę patirties ir galėjo ištisas valandas kalbėti bet kokia tema, susieta su idėjomis bei diskursu. Nėra tokios apgaulės rūšies, kokios jis nebūtų išbandęs, pradedant paskaitomis apie Palestiną, kurias pagyvindavo stebuklingu žibintu rodydamas nuotraukas iš kasmetinio vienetinių drabužių sukirpėjų suvažiavimo Atlantik Sityje, baigiant viso Konektikuto užtvindymu tariamu metanoliu, išvarytu iš muskato riešutų.

Vieną pavasarį mudu su Endžiu apsukriai šoktelėjom į Meksiką, kurioje vienas Filadelfijos kapitalistas sumokėjo mums du tūkstančius penkis šimtus dolerių už pusę Čihuahua sidabro kasyklos akcijų. Na, ne, tokia kasykla egzistavo. Viskas buvo tvarkoj. Kita pusė akcijų kainavo du šimtus ar tris šimtus tūkstančių. Paskui dažnai klausdavau savęs, kas tos kasyklos savininkas…

Grįždami į Jungtines Valstijas, mudu su Endžiu užsilaikėme viename miestelyje Teksase, ant Rio Grandės kranto. Vadinosi jis Berd Sitis, bet gyveno jame ne paukščiai, o du tūkstančiai žmonių, daugiausia – vyrų. Greitai sumečiau: jie gali išgyventi iš esmės dėl to, kad miestą glaudžiai supa aukštas keružių ąžuolų tankumynas. Vieni gyventojai buvo gyvulininkai, kiti – kortuotojai, treti – gabūs arklių „priglaudėjai“, dar kiti – daugybė jų – darbavosi kontrabandos srityje. Mudu su Endžiu apsistojome viešbutyje, kuris priminė kažką tarp sodo ant stogo ir sekcijos su knygų spinta. Lietus prasidėjo tą dieną, kai atvykome. Kaip sakoma, Nojus neabejotinai atsuko dangiškuosius čiaupus ant Ararato kalno.

Tuo metu miestelyje buvo trys smuklės; pažymiu, nors mudu su Endžiu negeriantys. Mes tik pastebėjome, kad miestiečiai dalyvauja procesijoje trikampe trasa iš vienos į kitą visą dieną ir didesnę pusę nakties. Atrodė, kiekvienas puikiai žino, ką daryti su tais pinigais, kuriuos turi.

Trečią dieną po pietų kurį laiką tik truputį lašnojo, ir mudu su Endžiu išsiruošėme už miesto pasigrožėti purvovaizdžiu. Paukščių Miestas buvo pastatytas tarp Rio Grandės ir plačios įdubos, kurioje anksčiau buvo upės vaga. Matome – vanduo nuo lietaus labai pakilęs, todėl pylimas, skiriantis upę nuo senvagės, smarkiai plaunamas, visas pamažu slenka į vandenį. Endis ilgai žiūri į jį. To žmogaus protas niekad nebuvo dykas. Nepajudėjęs iš vietos, jis atskleidė man idėją, kuri akimirksniu užvaldė jo mintis. Kaip tik ten mes įkūrėme trestą, o paskui grįžome į miestą ir paleidome jį veikti.

*

Pirmas darbas – nuėjome į pagrindinę smuklę, pavadintą „Mėlynoji Gyvatė“, ir nusipirkome ją. Kainavo tūkstantį du šimtus dolerių. O tada nerūpestingai užėjome į meksikiečio Džo barą, pakalbėjome apie lietų ir įsigijome jį už penkis šimtus. Paskutinį lengvai nusipirkome už keturis šimtus…

Kitą rytą Paukščių Miestas prabudo ir pamatė, kad pavirto į salą. Upė išgraužė pylimą, plūstelėjo į senąją vagą ir visą gyvenvietę jau supo kunkuliuojančios vandens srovės. Lietus lijo be perstojo; šiaurės vakaruose kabojo tamsūs debesys, pranašaujantys, kad per artimiausias dvi savaites laukia maždaug dar šešios vidutinės metinių kritulių normos. Bet blogiausia buvo ateityje.

Žymos: