Marso misijos simuliacija pagal Europos projektą „Moonwalk“, kurios metu išbandytas roboto ir astronauto bendradarbiavimas. Nuotraukoje „Comex“ kostiumo analogo „Gandolfi“ ir DFKI žvalgybinio roboto „Yemo“ bandymai. Rio Tinto, Ispanija, 2016. „Comex“ nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Mindaugas Jurėnas

ASTRONAUTAI IRGI BIJO IŠEITI Į ATVIRĄ KOSMOSĄ. ĮSIVAIZDUOJANT BAIMES

Balandį tiesiog negalima nerašyti apie kosmosą, nes tai – ne tik švaros, bet ir kosmonautikos mėnuo. Šiemet sukanka 60 metų nuo tada, kai 1961-ųjų balandžio 12-ąją TSRS kosmonautas (astronautas, o kiniškai – taikonautas) Jurijus Gagarinas pirmą kartą žmonijos istorijoje pamatė Žemę iš kosmoso. Šis įvykis tapo vienos eros pabaiga ir kitos pradžia. Įžengėme į absoliučiai naują ir nesuprantamą erdvę, kurioje galbūt galioja visiškai nesuvokiami dėsniai. Nuo arklio persėdome į automobilį.

Atsirado precedentas moksliškai diskutuoti bei analizuoti diskursus, kurie anksčiau priklausė tik fantastikos sričiai. Ko bijojo J. Gagarinas, kildamas į atvirą kosmosą, kirsdamas Karmano liniją, apibrėžiančią žmogiškosios sampratos ribas? Turbūt to niekada nesužinosim, bet galim numanyti ir numatyti, su kokiomis baimėmis ir / ar fobijomis teks susidurti Elono Musko vediniems pirmiesiems Marso gyventojams.

Fobija – stipri, nepaliaujama ir nepagrįsta daiktų, veiksmų, žmonių ar situacijų patologinė baimė. Pagrindinis šio liguisto nerimo simptomas yra perdėtos pastangos išvengti bijomo dalyko. Vorų baimė egzistuoja jau nuo pradinio žmogaus vystymosi etapo. Kaip, turbūt, ir visos kitos fobijos, susijusios su laukine, o tuo metu – natūralia aplinka bei gamta. Tačiau sparti Homo sapiens „aplinkos pritaikymo sau“ principo raida sukūrė precedentus atsirasti ne tik patobulinimams, bet ir juos lydinčiomis psichologinėms problemoms. Laukinių gyvūnų prijaukinimas išsivystė į kačių, šunų ir kitokių naminių gyvūnų fobijas. Hetitų išrastas ratas lėmė trochofobijos (rato baimės) atsiradimą. Pramonės revoliucijos metu luditai naikino gamyklas ir jų įrangą vedini mechanofobijos.

Atradimus lydi išradimai. Mokslinių žinių kiekis nevaldomai didėja – mikropasaulis ir visata (ar visatos), elementariųjų dalelių fizika bei giliojo kosmoso tyrimai susijungia į vieną bendrą pusiau apdorotų duomenų klasterį. Technologinis progresas kaskart perkuria, keičia žmogaus psichologinį portretą. Kiekvienas naujas išradimas duoda pradžią ir naujai baimei – vairavimo, išmaniųjų telefonų ir kt. Atsiradus garo varikliui, elektrai bei visiems kitiems juos lydintiems įrenginiams, naujų fobijų sąrašas pasipildė kaip niekad greitai. Radosi traukinių, automobilių, greičio, lėktuvų, skalbimo mašinų, mikrobangų krosnelių, televizorių ir tūkstančių kitų mus supančių daiktų baimės.

Kai kurios fobijos evoliucionuoja ar išnyksta. Atsiradus automobiliams, žmonės dar neįsivaizdavo, kokį greitį galima išvystyti, tad net 30 km/h greitis jiems kėlė paniką. XXI a., kai mokslininkai suka galvas, kaip greičiau nuskristi į Marsą ar sukurti galias, generuojančias šviesos greičiui artimas jėgas, galvoti apie tokius dalykus atrodo juokinga.

Drauge su technologiniu progresu užgimė vakuumo baimė, kosminio šalčio baimė, nesvarumo baimė, dirbtinio intelekto baimė, baimė sutikti nežmogų, baimė pamatyti Žemę iš kosmoso, baimė nenukristi / nenusileisti, šviesos greičio baimė, teleportacijos baimė, laiko tunelių baimė, išaugintų daiktų baimė ir dar daugybė baimių, kurioms apibūdinimus sukurti gali tik menas.

Vaizdingiausiai susidūrimus su baimėmis ir jų pasekmėmis perteikia kinas – susitikimai su nežmogiškomis būtybėmis, kelionės laiku ir kt. Šis žanras išvystytas taip plačiai, kad tampa vis sunkiau nustebinti žiūrovą, pasiūlyti naujų idėjų apie tai, kas galėtų vykti už Žemės ribų. Tada į pagalbą ateina mokslas, kurio nauji išradimai bei atradimai yra potencialūs dar negirdėtų baimių ar fobijų generatoriai. Kosminių tyrimų psichologai (taip, tokia sritis egzistuoja) kosminių skrydžių eros pradžioje daug prisidėjo prie raketų išorės, valdymo pultų ir interjerų dizaino kūrimo. Mokslo ir meno hibridas sukūrė precedentą savo „kūrinius“ reprezentuoti pasitelkiant simuliacijas bei kitas fiktyvias priemones, nes jos yra efektyviausios, norint visuomenei paaiškinti tyrimų svarbą.

Nano mokslai, dalelių fizika tyrinėja tokio dydžio objektus, kurie dažnai tėra numanomi. Visiškai priešingoje mastelio pusėje vykstantys visatos tyrimai – taip pat tik įsivaizduojami. Kol kas jokia žmogaus sukurta technologija nepajėgi pamatyti to, ką mes manome žinantys. Ir nors 2019-ųjų balandžio 10-oji tapo istorine diena, kai astronomai pristatė pirmą ne susimuliuotą ar menininkų kurtą juodosios skylės, esančios M87 galaktikoje už 55 milijonų šviesmečių nuo Žemės, nuotrauką, tačiau jai sugeneruoti prireikė dvejų metų superkompiuterio, turėjusio apdoroti 5000 trilijonų bitų informacijos, atsiųstos iš šešių radioteleskopų visame pasaulyje, darbo energijos.

Žymos: