San Kventino valstijos kalėjimas, apie 1913 m.
Aldona Ruseckaitė

Astralinės kelionės su Jacku Londonu

Dvidešimt kartų per dieną iš Larkspuro, miesto Šiaurės Kalifornijoje, išplaukia katamaranas. Grakščiu lanku judėdamas į pietus, San Francisko perkėlos link, jis pakrantėj palieka raudonų riedulių atodangas, žemas nuauksintos žolės kalvas bei vieną kitą gyvenamąjį laivą. Netrukus atsiveria San Francisko panorama, baltu perlamutru ir sidabru tviskantys bokštai išnyra tirštame rūke, nuolat apgobusiame Aukso vartų tiltą. Turistai, prie dešiniojo kelto borto susispietę pasigrožėti šiuo vaizdu, retai pastebi, jog už jų nugarų iškyla kitas orientyras. San Kventinas.

Kalėjimo apylinkių grožis nuginkluoja. Be abejo, pats statinys yra griežtas, ko ir galima tikėtis iš didžiausio saugumo pataisos namų – beicuoto betono sienos bei niūrios, katedrą primenančios atramos. Tačiau peizažas užburia. Naktį kalvose čirpiant svirpliams ir virš San Francisko miglų mirgant žvaigždėms, šis sugretinimas primena sapną ar haliucinaciją. Būtent čia, kalėjime vidury rojaus, vyksta Jacko Londono „Žvaigždžių klajūno“ (The Star Rover, 1915) veiksmas.

Šis vienintelis Londono mėginimas įsibrauti į mokslinės fantastikos ir fantasy sritį kartu yra sunkiai įkandamas, minimalistinis monologas apie gyvenimą vienutėje ir nesibaigiančią kelionę po Visatą. Tramdomaisiais marškiniais suvaržyto knygos pasakotojo Darelo Stendingo agonijoje prasideda neįtikėtina tarpžvaigždinė kelionė. Stiklinė lazdelė leidžia jam patirti begalę praėjusių gyvenimų – ketvirtojo amžiaus atsiskyrėlio, laivo katastrofon papuolusio ruonių medžiotojo, viduramžių kalavijuočio ir Poncijaus Piloto patikėtinio. Šis romanas – apie juslumo stoką bendroje realybėje ir sensorinę perkrovą asmeninėje tikrovėje.

Tai giliai eklektiška knyga. Joje gausu skolinių iš fantasy žanro pirmtakų: stebuklinių pasakų, skandinavų legendų, graikų mitų. Tačiau rašytojas čia pat sugeba įpinti besivaidijančius Berklio universiteto mokslininkus, „dopingo linksmuolius“, neolito medžiotojus, kimči ir žurnalistinį šiuolaikinės kalėjimų sistemos paviešinimą. Keistas daugialypiškumas yra šio kūrinio esmė. Londono pasakojime vyksta daug įvairių dalykų, tačiau jis, regis, visada grįžta prie klausimo, kaip vienoje sąmonėje telpantys pasauliai gali susidurti su bendra šiuolaikinės visuomenės tik­rove. Mums, stačia galva neriantiems į artimą virtualios realybės ir nuolatinio skaitmeninio ryšio ateitį, „Žvaigždžių klajūnas“ turi daug ką pasakyti.

Romano pasakojimas apie įkalinimą gimė iš skaudžios asmeninės autoriaus patirties. Skurde, be tėvo augusio Londono paauglystė buvo vargana ir sunki. 1894-ųjų žiemą, būdamas aštuoniolikos, nuteistas už valkatavimą jis trisdešimt dienų praleido Erio apygardos pataisos namuose Bafale. Šio atšiauraus kalėjimo niūrumas Londonui įstrigo. „Brutalus kalinių tramdymas buvo tik menka smulkmena iš Erio pataisos namų siaubo, kuris tiesiog nespausdintinas, – rašė jis savo atsiminimuose „Kelias“ (Road, 1907). – „Sakydamas „nespausdintinas“ teisingumo dėlei turėčiau pridurti „nenusakomas“. Tai buvo neįsivaizduojama, kol nepamačiau savo akimis, o aš pasaulio keliuose ir baisiose nužmogėjimo bedugnėse nebuvau pavasarinis viščiukas. Reikėtų giliai kristi, kad pasiektum Erio apygardos pataisos namų dugną, ir aš tai padariau, tik šiek tiek, nerimtai nuslysdamas paviršiumi tų dalykų, kuriuos ten regėjau.“

Žymos: