Po pernai Kauno filharmonijoje įvykusio koncerto, kurio metu skambėjo žymaus XX a. Argentinos kompozitoriaus Arielio Ramirezo „Kreolų mišios“ (Misa Criolla), iki šiol netyla susižavėjimo kupini aptarimai. Netgi replikos, kad jei tokia muzika pasitiktų bažnyčiose, į jas ne tik grįžtų sekmadienio pamaldas apleidusieji, bet ir ateitų naujų žmonių. Įdomu, kad pagrindinis muzikantas, grojęs bandoneonu, taip pat Arielis Ramirezas (A. R.) – argentinietis muzikas virtuozas, aranžuotojas, kompozitorius, tango mokytojas Lietuvoje, Lenkijoje bei kitose Europos šalyse, kurio repertuaras aprėpia nuo simfoninės ir Lotynų Amerikos liturginės muzikos iki argentinietiško tango. Pastarojo populiarumui vis augant, be galo smalsu buvo apie šį reiškinį bei kultūrą apskritai sužinoti iš pirmų lūpų, tad pasitaikius progai, kai Arielis viešėjo Kaune, du muzikos mylėtojai – Erika Drungytė (E. D.) ir Alfredas Kukaitis (A. K.) – pasiprašė į svečius, kad paklaustų to, kas visada rūpėjo.

E. D: Ar tiesa, kad Argentinoje tango kultūra neatsiejama nuo kasdienybės ir niekas neišvengia susitikimo su ja?

A. R: Pradėkime nuo to, kad Argentina – labai didelė šalis. Joje egzistuoja daugiau nei šeši šimtai muzikinių ritmų. Maždaug pagal keturis šimtus trisdešimt iš jų yra šokama. Visuomet pabrėžiu, kad tango – Argentinos folkloro dalis. Jei skaitytume akademinę literatūrą, pirmiausia sužinotume, jog tai nėra tik šokis, bet ištisa Sidabro upės – Rio de la Platos – regiono kultūra: muzika, šokis, istorija, tradicijos. Viename La Platos krante – Urugvajus, kitame – Buenos Airės. Taip, mūsų sostinėje iš tiesų viskas persmelkta tango – ar kavinėje gertum kavą, ar eitum gatve – visur girdėsi, užuosi ir matysi šią kultūrą. Tačiau ten, kur gimiau aš, – Santjago del Estere – skamba čakarera (chacarera). Apibendrinkime, kad Argentinoje kiekvienas regionas turi savo ritmą, savas tradicijas, o tango – tik viena iš daugelio.

E. D.: Jei toje vietoje, iš kurios kilote, nuo pat vaikystės skambėjo čakarera, kaipgi tuomet atradote tango ir tapote šio ritmo virtuozu?

A. R.: Išties svarbus klausimas, niekas iki šiol į tai neatkreipė dėmesio. Šiandieną tango muzikoje pagrindinis instrumentas yra bandoneonas, bet mano vaikystėje juo groti mokė tik Buenos Airėse. Jis netgi buvo laikomas senukų instrumentu, todėl prieš draugams ateinant į namus jį slėpdavau. Visame pasaulyje žinomi genijai, pavyzdžiui, tango orkestro vadovas ir bandoneonininkas Aníbalas Troilo’as, iš natų negrodavo. Tiesa, jis skaitė partitūras ir to reikalavo iš savo orkestro muzikų, tačiau griežtai draudė naudoti jas scenoje. Mano mokytojas, kai aš, dešimtmetis, panorau įvaldyti šį instrumentą, rodė tik kur dėti pirštus, tad mano pradžia buvo mėgdžiojimas. Per keletą tokio mokymosi metų įgudau išgirsti ir atkartoti melodiją iš klausos. Nors pažanga buvo didžiulė – per keliolika minučių jau galėdavau sugroti naują kūrinį, – po kurio laiko pajutau, jog mano galimybės ribotos. Tada, būdamas maždaug keturiolikos, sutikau kitą mokytoją, kuris supažindino su gaidomis, tačiau labai manimi abejojo, sakė, kad grojantys iš klausos nebeišmoksta skaityti natų, tad nedėjo daug vilčių. Na, o trečiasis mokytojas ėmė statyti naują fundamentą – pradėjau nuo klasikos ir praėjau visą akademinę mokyklą, įskaitant Bachą. Tuomet įgijau tą techniką, kurios negalėjau pasiekti grodamas iš klausos. Ir tada maestro man pasiūlė imtis tango. Taip susipažinau ir su folkloru, ir su Astoru Piazzolla bei kitais tango kompozitoriais. Dažnai vykdavau į Buenos Aires tobulinti tiek savo grojimo, tiek šokio. Tačiau jei dabar paprašytumėt ką nors sugroti, pradėčiau nuo čakareros, nes ją girdėjau nuo kūdikystės. Gaila, kad šis šešių aštuntinių ritmas sunkiai įkandamas europiečiams muzikantams, todėl kartais tenka atsisakyti tikrai įdomių projektų įgyvendinimo.

E. D.: Bet esate ją atlikę Europos publikai su kolegomis iš Argentinos ir ne tik. Kokios sulaukėte reakcijos?

A. R.: Pirmiausia, ši muzika klausytojus iš karto išjudina, sukelia aistringas reakcijas. Tik bėda, kad europiečiai keistai priima žodį „folk­loras“, suprasdami jį pagal savo įsivaizduojamus stereotipus. Lotynų Amerikos tautiniai ritmai (juk salsa, kumbija – irgi folkloras!) yra labai melodingi ir tikrai ne paprasti, juos groti – gana sudėtinga. Štai praėjusių metų gruodį Kauno filharmonijoje pirmą kartą skambėjo Lotynų Amerikos dvasia pulsuojantys žymaus argentiniečių kompozitoriaus Arielio Ramirezo [pašnekovo dėdės – E. D.] kūriniai „Kreolų mišios“ ir kantata „Mūsų Kalėdos“ (Navidad Nuestra), kuriuos atlikau kartu su Kauno valstybiniu choru, diriguojamu Roberto Šerveniko, muzikos grupe „Sierra Manta“ bei kviestiniu tenoru. Žiūrovai buvo sujaudinti, audringais plojimais ir bisais reikalavo pakartoti. Verta paminėti, kad „Sierra Manta“ – viena iš nedaugelio grupių Europoje, gerai atliekančių tam tikrą Argentinos bei Lotynų Amerikos tautinę muziką. Drauge dalyvaujame koncertiniuose turuose. Štai 2016 m. mūsų atliekamų „Kreolų mišių“ vizito Lenkijoje metu klausėsi pats popiežius Pranciškus.

A. K.: Norėčiau grįžti prie tango. Tai juk daugiau miesto kultūros dalis?

A. R.: Jeigu kalbėsime apie Buenos Aires – taip. Ten visur matysite tango ženklus – nuotraukas, paveikslus, gatvės meną, rasite daugybę klubų bei mokyklų, visur girdėsite jo melodijas. Ši kultūra apima ir didžiąją Argentinos sostinės turizmo dalį. Juk tam, kad pašoktų, per metus čia apsilanko nuo 1 iki 3 milijonų tango aistruolių.