fbpx

Archetipiniai gyvūnai Rūtos Jusionytės kūryboje

Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė

Prijaukinti, plėšrūs, pavojingi, šaltakraujai, šiltakraujai, maitinantys, ropojantys, nardantys, šliaužiojantys ar plasnojantys – gyvūnai buvo ir bus iki galo nepažinūs mūsų bendrabūčiai. Tiesa, mes juos tyrinėjam, kategorizuojam, laikom primityvesniais už žmogų, įspraudžiam į evoliucijos lentynėles, paverčiam įvairiausių savo projekcijų talpyklomis – iki banalumo pažįstamais sutvėrimais, tarsi ir realybėje jie būtų animacinių filmukų herojai. Ir vis tiek, kaip rašo jungiškosios krypties psichoanalitikė Barbara Hannah, kiekviename gyvūne glūdi kažkas itin mįslingo, ko nepajėgiam suvokti. Pažindami jų simboliškumą, kuris atsispindi įvairiausiuose mituose, pasakose, legendose ir mene, galim bent šiek tiek patirti, apie ką toji jų paslaptis.

Evoliuciniu požiūriu gyvūnai yra žymiai ankstesni už žmogų, pasąmonėje jų pavidalai atstovauja archajiškai, itin gamtiškai, instinktyviajai žmogaus psichikos sferai. Gyvūnų simbolika labai įdomi – tas pats simbolis apglėbia prieštaringas prasmes, kelis sluoksnius: asmeninį, kultūrinį, biologinį, dvasinį, metafizinį. Būtent ši simbolinė žmogaus ir gyvūno santykių plot­mė skleidžiasi Prancūzijoje gyvenančios lietuvių menininkės Rūtos Jusionytės tapyboje ir skulptūroje. Čia nėra aiškios ribos, kur baigiasi gyvūnas ir prasideda žmogus. Jautis, apkabinęs mergelę su žmogui būdingu globėjiškumu, turi vyro kūną – rankas ir kojas (skulptūra „Moteris ir minotauras“), o drauge su sužmogėjusiais gyvūnais prie bendro stalo besišnekučiuojančių moterų žvilgsniuose – plėšrumas (paveikslas „Patiekalas su žuvimis“). Jusionytės darbuose ne tik gyvūnai yra žmogiški – žmonės savo laikysena, veido išraiškomis dažname paveiksle atrodo gyvūniški: drauge su gyvūnais susirinkę prie bendro stalo, sėdi šiek tiek sulinkę, susigūžę, tarsi pasiruošę staigiam veiksmui (gintis, pulti?). Net jų kaukolės forma su išplatėjančia kaktos sritimi daro šiuos žmones panašius į greta sėdinčius kiškį, liūtą ar elnią. Žiūrint į autorės kūrinius, norisi klausti – ar tai tikrai žmonės, ar labiau gyvūnai? Kokį gelminį žinojimą perteikia skvarbūs jų žvilgsniai?

TARP SAPNO IR PASAKOS

R. Jusionytės kūriniai mus perkelia į sapnišką, mitinę dimensiją. Sapniškumas ypač ryškus jos tapybos darbuose – spalvos ryškios, potėpiai ekspresyvūs, o kontūrai tai išplaukę, tai kaip tik nubrėžiantys ribas, sulaikantys pavidalus. Panašiai bundant iš sapno sąmonė bando keistų pasąmonės vaizdinių srautą suturėti, atrasti kontūrus-talpyklas, tinkamas išsaugoti atmintyje. Žmonių (net ir gyvūnų) veidai Rūtos paveiksluose kartais atrodo pažįstami, tačiau kitąsyk – baugiai kitoniški, tarsi išnirę iš siurrealaus, sapniško pasąmonės klodo. Drobėje „„Patiekalas su žuvimis“ šios įplaukia į paveikslo erdvę pro pravirus langus ir susidaro įspūdis, kad visa scena vyksta po vandeniu. Povandeninis pasaulis simbolizuoja pasąmonės pasaulį. O ir patys sapnai – tarsi praviri langai į pasąmonės turinių dimensiją. Ar čia pavaizduotas autorės sapnas? Galbūt. Tačiau nuo vieno kūrinio einant prie kito akivaizdu, kad tai nėra tik asmeninės pasąmonės padiktuoti vaizdiniai, bet ir kolektyvinės vaizduotės turinių vizualizacijos. Taip galima suvokti ir minėtąjį paveikslą.

Kita reikšminga R. Jusionytės darbuose pasikartojanti tema – pasakos („Eglė žalčių karalienė“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Varlė karalienė“, „Mergaitė ir lokys“ ir kt.). Svarbu nepakliūti į klišių pinkles ir nemanyti, kad tai nostalgijos – noro sugrįžti į vaikišką stebuklinę realybę – išdava. Jungistiniu požiūriu pasakose simboliškai vaizduojama žmogaus psichinių virsmų dinamika. Kiekviena jų yra tarsi kolektyvinis sapnas, perpasakojamas ir gludinamas iš kartos į kartą. Pasakas mes „sapnuojame“ ir toliau, tik jos įgauna naujus pavidalus kine, istorijoje, mene. Jusionytės darbai, kuriuose pasakų siužetai sujungti su sapnišku įtaigumu, patys tampa tarsi sapnais-pasakomis, o autorė – vizualiąja pasakotoja.

Sapną, kaip ir pasaką, galima nagrinėti skirtingais lygmenimis. Jungiškoje  psichologijoje pagrindinis analizės būdas – pasakos, mito ar sapno personažus matyti kaip tos pačios psichikos, –  t. y. konkretaus žmogaus, jei analizuojamas sapnas, ir apskritai žmogaus (arba iš dalies to meto žmogaus), jei analizuojamas mitas ar pasaka, – sukurtus vaizdinius. Kaip sakoma, visa sapne ar pasakoje (objektai, personažai, kraštovaizdžiai) esi tu, o siužete atsispindi santykiai tarp skirtingų tavo psichikos elementų – tereikia į viską žvelgti kaip į simbolinius turinius.

ŽUVIS, LIŪTAS IR VARLĖ KAIP SIMBOLIAI

Vidiniai virsmai vykdavo anuomet ir vyksta iki šiol, o žmogaus psichika bando jiems atrasti naujus, vis artimesnius įsisąmoninimui „rūbus“ – pavyzdžiui, žodžiu perpasakojamas pasakas keičia filmai, įvairios vizualinės išraiškos priemonės. Kadangi simbolis ne tik turi regimąją, todėl apčiuopiamą išraišką, bet ir apima kelis prasmių sluoksnius, jis atlieka tarpininko tarp sąmonės ir pasąmonės vaid­menį. Simboliai yra tarsi tiltukai, kuriais psichikos gelmėse vykstančio kūrybinio proceso turiniai patenka į sąmonės lauką. Mitologas Josephas Campbellas yra sakęs, kad suvokti simbolinį tekstą pažodžiui – tarsi nuėjus į restoraną valgyti patį meniu, o ne patiekalus, kurie jame aprašyti. Šitai taikytina ir simboliniam paveikslui, tad kilstelkim skraistę bent nuo keleto R. Jusionytės kūryboje pasirodančių gyvūnų-simbolių.

ŽUVIS

Drobėje „Patiekalas su žuvimis“ gyvūniški žmonės ir žmogiški gyvūnai sėdi prie vieno stalo, čia vyksta ritualas, taurėse – vynas. Žuviška procesija sukuria srauto pojūtį, ji juda ratu, tarsi atnešdama žinią ir bemat vėl sugrįždama ten, iš kur įplaukė. Vynas, katė, stalas, langai, beždžionė, žuvis – kiekvienas pasižymi įvairialype simbolika, tačiau mus labiausiai domina paskutinioji.

Žuvis gyvena vandenyje, kuris pačia elementariausia prasme simbolizuoja viso, kas gyva, motiną – kolektyvinę pasąmonę. Pagal evoliucijos teoriją, žuvys atsirado prieš pusę milijardo metų, vėliau iš jų išsivystė keturkojai rop­liai, taigi, jos yra visų šiltakraujų gyvūnų pramotės, simbolizuojančios prarastą ryšį su archajišku, pasąmonės pasauliu. Nors žuvys miega, jų bevokės akys lieka atmerktos, tad religinėje simbolikoje jos sietinos ir su Apvaizdos akimi, o štai alchemikai visa matančias žuvų akis suvokė kaip psichikos tamsybėse pasklidusias dieviškas kibirkštis.

Patirti žuvies prigimtį reiškia susidurti su pirmykšte žmogaus būties forma. Žmogus, išgyvenantis vidinę transformaciją, yra tarsi pranašas Jona, kurį buvo prarijusi didžiulė žuvis milžiniškais nasrais (tiesa, kai kuriuose vertimuose minimas banginis, tačiau prasmė išlieka panaši). Kasdienybėje tai – nusileidimas į savo gelmes, chaotiškumą, nežinią, tą psichikos sritį, kurioje veikia pačiam / pačiai nesuprantamos jėgos; kūrybiniame procese – depresyvus, chaotiškas metas, kai idėja, vaizdinys ar nuojauta stumia kažką daryti, tačiau besitvenkiančią energiją suvaldyti sunku, konkrečių veiksmų kryptys neaiškios.

2021-12-21