1912

Golvėjus, rugsėjo 2

Nedidelis laivas, plukdantis grupelę keliautojų, tolsta nuo krantinės; jį stebi budrios akys škotų agento, paskendusio minčių aritmetikoje. Laivas kerta mažo Golvėjaus uosto ribą ir įplaukia į atvirus vandenis, užpakaly dešinėje palikdamas Klado [Claddagh] kaimą – saujelę trobų už miesto sienų.

Saujelė trobų, o vis tik karalystė. Dar prieš kelerius metus tas kaimas išsirinko savo karalių, pasižymėjo savita apdarų maniera, leido savo įstatymus, pats save išlaikė. Gyventojų vedybiniai žiedai vis dar puošiami karaliaus kryžiumi: dvi susipynusios rankos laiko karūnuotą širdį.

Mūsų laivas susiruošė į Aranmorą [Aranmore], šventąją salą, kaip didelis ryklys snaudžiančią ant pilkų Atlanto okeano, kurį vietos gyventojai vadina senąja jūra, vandenų. Įlankos dugne ir išilgai kranto guli nesėkmingo ispanų armados eskadrono nuolaužos. Po pralaimėjimo sąsiauryje laivai metėsi į šiaurę, ten juos sudaužė audros ir bangos. Golvėjaus gyventojai, prisimindami ilgus Ispanijos ir Airijos draugystės laikus, paslėpė bėglius nuo anglų įgulos keršto, o žuvusiųjų kūnus, susukę juos į baltas linines drobes, tinkamai palaidojo.

Vandenys atgailauja. Kiekvienais metais, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventės išvakarėse, kai prasideda silkių žvejyba, įlankos vandenys šventinami. Žvejų valčių flotilė, vedama flagmano, ant kurio denio stovi dominikonų vienuolis, išplaukia iš uosto. Pasiekus atitinkamą vietą, žvejai suklaupia, nusiima kepures, o vienuolis, murmėdamas piktųjų dvasių išvarymo maldas, krato savo šlakstyklę virš jūros ir žegnoja blausų orą kryžiaus ženklu.

*

Balto smėlio riba dešinėje nurodo vietą, kurioje, galimas dalykas, lemta iškilti naujam transatlantiniam uostui. Mano kompanionas išskleidžia didelį žemėlapį, kuriame projektuojamos linijos iš Golvėjaus į didžiuosius Kanados uostus išsilenkia, šakojasi, kerta viena kitą. Kelionė iš Europos į Ameriką sutrumpės trimis dienomis, rodo skaičiavimai. Iš Golvėjaus, paskutinio uosto Europoje, iki Sent Džono Niufaundlande garlaivis nuplauks per 2 paras ir 16 valandų, o iš Golvėjaus į Halifaksą, pirmąjį uostą Kanadoje, – per 3 paras ir 10 valandų. Bukleto tekstas, pridėtas prie žemėlapio, mirga skaičiais, apytikrių kainų apskaičiavimais, okeanografiniais paveikslėliais. Autorius karštai kreipiasi į Britų jūrų ministeriją, geležinkelių bendrijas, prekybos rūmus, Airijos gyventojus. Naujasis uostas turėtų būti apsauginis vožtuvas Anglijai karo atveju. Iš Kanados, Jungtinės Karalystės aruodo ir prekių sandėlio, dideli laivų kroviniai patektų į airių uostą, taip išvengiant pavojingos navigacijos Šventojo Jurgio sąsiauriu ir priešo flotilių. Taikos metu naujoji linija būtų trumpiausias kelias iš vieno žemyno į kitą. Didelė dalis prekių ir keleivių, kurie dabar atplukdomi į Liverpulį, pirmiausia pasiektų Golvėjų, o paskui per Dubliną ir Holihedą [Holyhead, Velsas] tęstų kelionę į Londoną. Golvėjus, senas nusmukęs miestas, vėl pakiltų. Iš Naujojo pasaulio turtai ir gyvybinė energija tekėtų šia nauja nukraujavusios Airijos arterija. Antra vertus, maždaug po dešimties šimtmečių tas miražas, kuris apakino vargšą Arano žveją, šventojo Brendano garbintoją ir pasekėją, pasirodys tolumoje, miglotas ir virpantis vandenyno veidrodyje.