1962 metų rugpjūčio 15 diena. Ferragosto (Žolinės) tradiciškai yra (arba bent jau iki maždaug 2000-ųjų būdavo) diena, kai visoje Italijoje prasideda atostogos, trunkančios iki rugsėjo pradžios. Romos centro gatvės ir aikštės – tuščios, tarsi miesto-vaiduoklio. Tačiau jomis nežmonišku greičiu skrieja baltos spalvos „Lancia Aurelia“ kabrioletas. Už vairo – žavus aukštas vyras, vardu Bruno. Kodėl jis blaškosi Amžinojo miesto gatvėmis? Mat ieško, kur nusipirkti cigarečių. Tačiau nesėkmingai – viskas uždaryta. Atsitiktinai sustojęs nusiplauti tepaluotų rankų, vieno daugiabučio lange jis pastebi jauną vaikiną Roberto – studentą, kuris liko mieste ruoštis sudėtingam teisės egzaminui. Bruno užkalbina Roberto.

Taip prasideda garsusis italų režisieriaus Dino Risio kinematografijos šedevras „Il sorpasso“ („Lenkimas“). Už Italijos ribų šis kūrėjas nesulaukė tokios didžiulės šlovės kaip to meto jo kolegos Federico’as Fellinis, Michelangelo’as Antonionis ar Bernardo’as Bertoluccis. Lietuvoje šiandien turbūt D. Risį nedaug kas pamena, o dar mažiau yra girdėjusių apie filmą „Il sorpasso“ (pas mus jis rodytas kaip „Pagyrūnas“, nors toks vertimas neturi nieko bendro su originaliu itališku pavadinimu). Būtent todėl ir noriu papasakoti apie šią juostą, laikomą viena iš Italijos kinematografijos klasikos viršūnių. Tai autentiškas praeito amžiaus septintojo dešimtmečio Italijos visuomenės portretas, tarsi raktas, leidžiantis suprasti, kas iš tikrųjų yra Italija ir italai. Taip pat tai itin gili antropologinė kelionė, kurioje žiūrovas gali lengvai susitapatinti su personažų jausmais ir potyriais. „Il sorpasso“ – vienas tų retų filmų, kurį žiūrint nesunku jame „apsigyventi“.

Istorijos veiksmas sukasi aplink du minėtus personažus – Bruno (akt. Vit­torio’us Gassmanas) ir Roberto (akt. Jeanas-Louis Trintignant’as), kiek­vienas jų – absoliuti vienas kito priešingybė. Bruno – charizmatiškas, savimi pasitikintis, trykštantis šmaikštumu ir kandžiu romietišku sarkazmu, tačiau elgiasi nebrandžiai, lyg gyventų vien šia diena. Jis – tipiško italo ikona: nenustoja plepėti nė sekundei, viską ir visus kritikuoja, regis, vieninteliai šio herojaus interesai yra parūkyti, vilioti merginas, skaniai pavalgyti ir didžiuliu greičiu lakstyti savąja sportine mašina. O štai Roberto, nors dažnai atrodo infantiliai ir nuspėjamai, visgi įkūnija būsimo brandaus, atsakingo, išmintingo žmogaus profilį. Jis atspindi senąsias vertybes, kurios užtikrina šeimos židinio ramybę, orumą, socialinę ir finansinę gerovę. Bruno atstovauja mefistofeliškajam žmogaus pradui, Roberto – vaikiškam tyrumui. Įdomu pastebėti, kad nors ir abu personažai įkūnija blogio / gėrio, teisingo / neteisingo kontrastą, juos sieja vienas bendras bruožas – abu yra vieniši. Nepaisant to, kad herojai patenkinti savo gyvenimu, jų vertybės ir įsitikinimai privalo keistis – būtent tai ir vyksta filme.

Priešingybės traukia it magnetai, todėl nuo to momento, kai susitinka, Bruno ir Roberto negali atsiplėšti vienas nuo kito. Bruno sugeba įkalbėti Roberto vykti su juo išgerti aperityvo (kad šis pailsėtų nuo mokslų), tačiau greitai paaiškėja, kad vaikinas jam reikalingas tik tam, kad klausytų tuščių jo plepalų ir skolintų pinigus rūkalams ir benzinui. Roberto tai supranta, tačiau yra pernelyg drovus, kad pasipriešintų. Taip pat, nors ir nesąmoningai, jis tiesiog negali atsispirti savo priešingybės žavesiui – nepriklausomam, savimi pasitikinčiam vyrui.

D. Risis kai kuriose filmo scenose tiesiog meistriškai sugeba pavaizduoti, kaip absurdiškai ir visiškai nelogiškai žmonės kartais elgiasi. Viename epizode skamba suirzusio Roberto mintys: „Basta, dabar aš jam pasakysiu, kad nebegaliu daugiau, jis mane negyvai užkniso, noriu grįžti namo!“ Bruno būtent tuo momentu visiškai atsitiktinai kreipiasi į Roberto: „Klausyk, jeigu tau kažkas nepatinka, tai rėžk! Tu gal nori manęs atsikratyti, ar ką?“ Tačiau Roberto nesugeba pasakyti tiesos ir tik kažką apgailėtinai sumekena. Filme tokių kvailų ir komiškų aplinkybių pasitaiko ne viena – atrodo, kad Roberto tarsi tampa Bruno įkaitu ir kiek­viena situacija susiklosto taip juokingai, kad jaunuolis tiesiog negali ištrūkti iš Bruno gniaužtų, net ir tada, kai turi galimybę tai padaryti.

Nors ir kokie komiški, o kartais – kvaili filmo personažai beatrodytų, jie pavaizduoti taip nuoširdžiai ir tikroviškai, kad galima lengvai apčiuopti itališko charakterio atspalvius bei šios daugiasluoksnės kultūros privalumus ir trūkumus. Taip pat galima tarsi prisiliesti prie žmogaus emocijų trapumo. D. Risis tam tikra prasme daro tai, ką puikiai sugebėdavo Ingmaras Bergmanas – apnuogina žmogaus jausmus ir išgyvenimus, parodydamas juos žiūrovui tarsi pro padidinimo stiklą, be jokių pagražinimų. I. Bergmanas tam pasitelkdavo sutirštinto skandinaviško niūrumo kaleidoskopą, o D. Risis – italams būdingą pietietišką šmaikštumą.

L’arte della battuta – italų kalbos terminas, apibūdinantis juokavimo meną. Jį puikiai išmano romiečiai, kuriems juodasis humoras ir sarkazmas tarsi įaugę į kraują. Battuta nėra vulgarus ir tiesmukas pokštas, anaiptol, tikrasis menas – kitam įgelti taip subtiliai, kad visiems būtų labai juokinga, tačiau pašiepiamas žmogus neįsižeistų. Bruno būtent tą ir daro – šaiposi absoliučiai iš visko, kas jį supa. Nenuoramos taikinyje atsiduria atostogauti vykstantys italai, tualete eilėje laukiantys žmonės, turistai, senukas, kuris prašo jį pavežti, kunigai, merginos ir t. t. Jis pastoviai kritikuoja ir traukia per dantį Roberto – šaiposi iš vaikino drovumo, mandagumo, nemokėjimo užkalbinti merginą, net iš aprangos stiliaus. Kritiką Bruno meistriškai „įvelka“ į kandžius pokštus.