Maždaug keturių nepilnų kvadratinių metrų dydžio vaikystės virtuvė Antakalnyje, kur mama prieš bėgdama į kelis darbus ir ruošdama mus mokyklon skubom kepdavo miltinius blynus man ir broliui (bet jam labiau, nes jis juos mėgo), varškėčius, lazankas bei kitas patrovas, buvo mažesnė už sovietinę kapeiką, ir visgi tai buvo pirmųjų namų, kuriuos prisimenu, dalis. Tuo metu mama buvo vienintelė jokios konkurencijos neturinti virtuvės virtuozė. Šioje gastronominėje teritorijoje jai paklusdavo visos armijos, išskyrus gal tik nenuolankiąją Tetą Elzę, kuri kaip uždusus maratonininkė vos įbėgusi į mūsų butą (visgi ketvirtas aukštas) išsyk čiupdavo šaukštą ir, prisiragavusi verdamos sriubos, kirčiuodama pirmąjį skiemenį žemaitiškai mesteldavo: „Neskanu“. Mama pripildavo jai lėkštę ir, šiai išsekus, antroji frazė būdavo jau palankesnė, bet ne mažiau iškalbinga: „Bėgu į savo trobelę.“ Sprintas netrukdavo ilgai – reikėdavo kokias aštuonias minutes smagiai paėjėti pro siuvyklą, audinių krautuvę ir skaityklą (ten turėdamas kapeikų pirkdavau literatūrinę spaudą, rumuniškus pašto ženklus su Rubenso moterimis, dar kažką) ir kirsti Antakalnio gatvę.

Trobelė – tai vieno kambarėlio butas penktame aukšte virš maisto prekių parduotuvės „Ryga“. Nuo mūsų namų Krantinės gatvėje ją skyrė kokie penki šeši šimtai metrų. Chruščioviniame penkiaaukštyje, žinoma, buvo virtuvėlė, tačiau ten apsisukdavo vienas žmogus, du vargiai būtų galėję kavintis, arbatintis ir postringauti, tarkim, apie neseniai JAV pasirodžiusius Nadeždos Mandelštam atsiminimus, kaip tuo metu būdavo įprasta Maskvoje, kur visas slaptasis intelektualinis veiksmas vykdavo būtent virtuvėse. Dainos, gitaros, vynas, ilgi pokalbiai.

Mūsų chruščiovkėse tvyrojo kita dvasia. Spintelė, mažytėlaitis šaldytuvas, dar viena spintelė (ne, ne nykštukams, nors galima įtart) ir kriauklė su dujine. 1,5 kambario, apie kurį rašė klasikas, Tetai buvo nepasiekiama tikrovė. Elzė tos tikrovės ir negeidė: jos pasaulyje turtai, labai naudingi ryšiai ar svarbios pareigos nebuvo matuojami pinigais. Visada viską – iš Amerikos brolių ir seserų atsiųstus rūbus, pinigus, net vaistus – išdalindavo kitiems: giminėms, pažįstamiems, kaimynams. Su visais draugavo, neturėjo priešų, taikydavo susipykusius artimuosius ar draugus. Net pusiau pamišusi senutė, aukštu žemiau gyvenusi kaimynė, plaktuku daužydavusi į radiatorius ir rėkaudavusi: „Vansi, čia Teta Elzė namui neduoda ramybės!“ netapo jos pykčio objektu. „Juleli, – sakydavo, – ko čia pykti? Vėl atvažiuos sanitarai ir išveš, ligoninėje apgydys. Vargšė moteris! Dieną naktį su naktiniais, nieko neįsileidžia, o jei įsileidžia, tada nenori grįžti į namus, kabinėjasi prie visų, kas tik užeina į laiptinę.“

Tas charizmatiškas Tetos nuoširdumas nebuvo sintetiška jankiškai programuota šypsena, reiškianti „aš esu malonus, prašau mane gerbti“, o natūralus iš žemaičių – tėvų bei senelių – paveldėtas bruožas, kurio neišmoksi niekur. Teta dirbo akušere, ir vienas smagiausių besikartojančių nuotykių būdavo, kai mano paauglystėje, skubom po mamuko sriubos parbėgusi į darbą, ji įnikdavo į veiksmą: skambinėdavo buvusioms gimdyvėms, nes reikėdavo užregistruoti esamą jų ir kūdikių būseną. Per skubą nesuspėdavo suvokti, kad skambina savo sesers dukrai – ten, kur ką tik pietavo – atsiliepdavau aš ir į klausimus atsakydavau falcetu, imituojančiu moterišką balsą. Klausimai nebūdavo įnoringi: „Ar pagimdė? Kada? Koks svoris? Koks ūgis?“ Registratorei viską tiksliai pranešdavau – formuliarai nemėgsta juokų ir netikslumų. Tikėdavausi, kad mano duomenys įvedami be klaidų. Tik pokalbio gale gaudavo atlygį: „Ar čia tu ir vėl, šikniau?“ Ir juokdavosi, nuoširdžiai, be jokios tulžies ir pykčio. Ilgai ir užkrečiančiai. Aišku, rupaus žemaitiško sarkazmo būdavo, ką jau čia slėpti. Ir gimdyvių duomenis, deja, Tetai tekdavo perrašyti. Gerai, kad nutylėdavau apie negimdžiusias. Nutylėdavau, nes neklausdavo.