Vilnius. Tomo Dicko („Unsplash“) nuotrauka, publikuojama pagal CC licenciją
Julius Keleras

Apie vagystes, tikras ir tariamas

Kadaise kultinis kino filmas „Kaip pavogti milijoną“ dabar kai kam, tarkim, X kartai, o ypač vėlesnėms, atrodytų nepakenčiamai naivus, nors jame švytėjo žavioji Audrey Hepburn ir nė kiek ne mažiau žavus Peteris O‘Toole’as. Kai ši kino juosta buvo rodoma Karagandoje, dar nusikalstamai šlovingos SSRS laikais, afišoje prie jos pavadinimo kažkas prirašė: „Paklauskite komunistų partijos centro komiteto“. Tuomet minėtame mieste buvo tiriama vadinamosios kailių mafijos byla, o prierašus, suprantama, pastebėjo ir visad būdraujanti KGB akis. Apie jų autorius ir po to sekusius inkvizicinius procesus istorija nutyli, tačiau legalios aukščiausių SSRS nomenklaturščikų vagystės visame sojuze buvo vieša paslaptis – pasakota, kad patylom maniušiai, šumauskai ar dar kokie ten LTSR Ministrų Tarybos ar aukščiausių prezidiumų pirmininkai sykį į kairę nuvarė ešaloną (grūdų? trąšų? produktų? alkoholio?) už 70 milijonų rublių, ir nebūčiau labai tikras, kad skaisčiai nežinant panašiam į nuolat tirpstantį sniego (o gal ir speigo) senį Petrui Griškevičiui. Paauglystėje rimtai tikėjau, kad būtų labai gėda turėti pasišlykštėtiną, nuožmiai su režimu susijusią pavardę. Kodėl?

Man draugas Petras atstovavo žmonėms, pavogusiems mūsų valstybę, pardavusiems savo sielas nelabajam, o mūsiškes jam išnuomojusiems. Mamos pusbrolis Linas Kojelis (jo tėvas Juozas dešimtmečiais finansiškai rėmė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką) Vašingtone D. C., niekad nepripažinusiame Lietuvos aneksijos, dirbo JAV prezidento Ronaldo Reagano administracijoje (patarėju etniniams klausimams), o visa mano mamos šeima iškentė tremties siaubus, tad, jei ir nebūdavo garsiai tariama, didžiosios komuniaginės žiurkės mūsų sąmonėje be jokių papildomų kontekstų turėjo griežtai apibrėžtą vietą. Ne, ne WC, tikrai blogesnę. O jei dar asmeniškiau?

Labai paprasta istorija. P. Griškevičiaus, atsidavusio anuomečio (apie 1980 m.) lietuviško TSRS vasalo, LKP CK pirmojo sekretoriaus žmona užkopdavo į ketvirtą aukštą siūdintis pas mano kaimynę siuvėją Elę, dirbusią vyriausybinėje siuvykloje. Ateidavo į namus Antakalnyje, Krantinės gatvėje, ir be skrupulų išvaikydavo kitas laukiančias klientes. Ponia, atsiprašau, draugė S. Griškevičienė, kaip kokia pirmaujančio kolchozo vėliavnešė, visur turėjo būti pirmutinė, nurodanti visoms partinėms ir nepartinėms avelėms teisingąsias jų vietas ir vertes. Svarbiausia ir vienatinė. Pirmaujanti, labiausiai skubanti ir nepakeičiama. Dabar sakytume – neperspjaunama. Eilės ir darbo žmonių klasės negandos jai neegzistavo. Spec. krautuvės ir tenykštės svaiginimosi prekės, neabejoju, jai kėlė nepaliaujamą širdgėlišką orgazmą. Kas žino? Galima tik įtarti, nuspėti. Spec. krautuvių nebeliko, o štai spec. žmonės (nors ir be skiriamųjų ženklų) gyvuliuoja toliau. Nieko naujo po saule. Kas drįstų paneigti, kad valdžia svaigina mažiau nei kitos žinomos priemonės?

Žymos: