Scenos meno vandenyne plūduriuoja gausybė salų. Kai kurios jų jau negyvenamos, kitos – kaip susisiekiantys indai, trečios – tarsi ant žemės nukritę drumzlini debesys ar trumpalaikiai miražai. Gyvendami realiu laiku lankome realiai realiose vietovėse egzistuojančias teat­rines salas, į kurias norisi arba nuolat sugrįžti, arba jas kuriam laikui pamiršti. Nepasakysiu nieko naujo, teigdama, kad valstybinis Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT) ilgai buvo skaudinantis ir aplenkiamas žiūrovų, kritikų, net pačių teatralų.

Bandymų po J. Miltinio eros atgimti, rekonstruotis, šokiruoti, o kartais, atvirkščiai – ramiai pratūnoti, valdiškai atidirbti būta ne vieną sezoną ir ne vieno vadovo kadenciją. Nuo 2019-ųjų savo vardo salą Panevėžyje kuria JMDT meno vadovas Aleksandras Špilevojus (A. Š.). Nors iki tol vietoje nenustygęs aktorius, režisierius, dramaturgas dirbo ir kituose teatruose, kine, televizijoje, čia dabar gimsta brandžiausi jo spektakliai. O formuojamas repertuaras, trupė, kviečiamų režisierių, dailininkų, muzikų, choreografų kūrybos rezultatai ir atgarsiai leidžia tikėtis, kad ilgi salių tuštėjimo bei nusivylimų šiuo teatru metai jau praeityje.

Rudenį Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) doktorantui bei dėstytojui A. Špilevojui sukaks 36-eri. Baigiasi jaunojo menininko „kadencija“. Jau yra į ką atsigręžti, ką apibendrinti ir išgryninti. Apie tai ir pasikalbėjome su Aleksandru. Bet netradiciškai. Neuždavinėjau klausimų, nešifravau atsakymų, tepasiūliau temas.

LIETUVA IR ALEKSANDRAS

Aleksandras – pirmas Špilevojų giminės žmogus, gimęs Lietuvoje. Augo ir mokėsi rusakalbėje aplinkoje, nes gyveno Panevėžio rusų kariškių kvartale. Ten nutiko ir visą šalį sukrėtęs įvykis, kai trylikametis paauglys tapo garsaus nusikaltėlio Romo Zamolskio bendrininko Virginijaus Savickio įkaitu. Tačiau sakydamas, jog Lietuva jį tarsi priglaudė ir užaugino, Aleksandras šio fakto nemini. Augino ir stiprino pozityvesni dalykai.

A. Š.: Nerte nėriau į Lietuvos kultūros pasaulį, kuris mane pakerėjo. Jutau, kad jis man itin artimas ir vidujai pažįstamas, tarsi praeitame gyvenime būčiau buvęs tikras lietuvis. Esu gana kosmopolitiškas, laisvas nuo etnocentristinio mąstymo, vis dėlto labai myliu Lietuvą. Kartais apima jausmas, jog mano siela čia atrado savo vietą, tikruosius namus. Neįsivaizduoju, ar būčiau galėjęs užaugti ir pritapti ten, kur gyveno mano tėvai bei protėviai. Tikriausiai man ten būtų buvę labai sunku.

PANEVĖŽYS IR ALEKSANDRAS

Panevėžyje yra paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, kuris viename iš savo raštų prieš 520 metų pirmą kartą paminėjo šį miestą. Nežinau, ką Aleksandras Špilevojus galvoja apie tokį sutapimą, bet turėtų būti smagu beveik kiekvieną dieną praeiti pro, kaip tyčia, šalia teatro įpaminklintą bendravardę istorinę asmenybę…

A. Š.: Pirmiausia Panevėžys man yra raudonieji Ramygalos gatvės namai, seni malūnai, apleista krepšinio aikštelė, begalinės garažų eilės, Stetiškių laukai už jų ir tirštai raudona besileidžianti saulė. Kas vakarą matydavau šiuos vaizdus pro savo buto penktame aukšte langus. Puikiai atsimenu, kaip mes su draugais tų garažų sąvartynuose prisirinkdavome senų automobilių akumuliatorių, juos išardydavome ir išlupdavome švinines plokšteles. Tada užkurdavome daugiabučio kieme didžiulį laužą, lydydavome tą šviną ir darydavom iš jo įvairias figūrėles, žaislus, abstrakčias formas, papuošalus ir netgi kovinius kastetus, kurių, ačiū Dievui, niekada nepanaudojome pagal paskirtį. Po to – diskotekos laiptinėse bei muzika, vakarais sugulus ant žolės po žvaigždėtu vasaros dangumi. Atrodo, anuomet ir žvaigždžių būta ryškesnių, ir žaidimų smagesnių, ir vakarų ilgesnių bei muzikalesnių.

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS IR ALEKSANDRAS

Aleksandras anksti pamėgo aktorystę, lankė miesto teatro studiją „Menas“. Vaikystėje jam teko vaidinti Muzikiniame ir Lėlių vežimo teatruose. O štai legendiniame Juozo Miltinio dramos teatre lankydavosi nedažnai. Gal laiko nualinta meno šventovė šiek tiek baugino…

A. Š.: Pradėjęs savarankišką menininko kelią ėmiau vis daugiau dėmesio skirti šio teatro repertuarui ir gyvavimui. Dabar jis – mano antrieji namai. Jiems priklauso mano širdis, mano pagrindinės kūrybinės idėjos, čia gimsta daugiausia mano spektaklių. Esu dėkingas likimui, kad radau tokį gražų kolektyvą, su kuriuo kurti ir augti man yra taip gera. Režisavau beveik visuose Lietuvos valstybiniuose teatruose, bet niekur nejutau tokios kūrybiškos atmosferos ir meilės scenos menui, kokia tvyro JMDT.

AKTORYSTĖ IR ALEKSANDRAS

A. Špilevojui tai skausminga tema. Aktorius Aleksandras pamažu vis labiau pamiršta sceną – į ją trumpam žengia nebent savo režisuojamų pastatymų repeticijų metu… Tiesa, jį dar galima pamatyti spektaklyje „Neišmoktos pamokos“, bet tai kiek kitokio formato kūrinys, kuriame svarbu ne personažas, o tekstas. Kitus vaidmenis skirtinguose Lietuvos teatruose Aleksandras perleido dubleriams ir teigia pasitraukęs iš aktorystės.

A. Š.: Ilgainiui ir režisieriai pamiršta kadaise egzistavusį aktorių Aleksandrą. Kurį laiką dar malšinau vaidybos ilgesį filmuodamasis Lietuvoje ir užsienyje, bet kine dabar taip pat pasirodau rečiau. Mane pasiglemžė dramaturgija bei režisūra. Aktoriaus meistrystė reikalauja nuolatinio formos palaikymo. Kokybiškam sugrįžimui tektų įdėti daug darbo ir pastangų. Tam reikėtų ne tik laisvo laiko, bet ir stiprios motyvacijos. Nebent man labai patiktų režisierius ar būtų itin gera pjesė. Galbūt kada nors tai ir nutiks. O jei ne, jokios bėdos – mėgausiuosi stebėdamas, kaip vaidina mano spektaklių aktoriai.