Štai klausimas – kur nuo sovietmečio viešojoje erdvėje nepakito išorinės emocijos? Užguitos krautuvėlės su nusiminusiom pardavėjom prasmego kaip ir gazuoto vandens automatai su storo stiklo stiklinėm, šlykščiai geltonai dažytos giros bei alaus bačkos, taupomosios kasos, kur pelyčių urveliuose moterėlės niūriai stumdydavo įvairiaspalves leninų galvas. Kas dar dingo? Draugovininkai kraujo spalvos raiščiais, gegužės ir panašūs paradai, voronokai bei kita ne itin miela homo sovieticus aplinka.

O kur nepakito? Pirmoji smegeninėn dingtelėjusi vieta – turgus, švystelinti kaip nepaneigtina socialinės apleisties teritorija su savais optimizmo inkliuzais. Anuomet ten nematydavai tiek daug jaunų, tvarkingų, guvių žmonių, versliai prekiaujančių mėsa, daržovėm, dar balažin kuo. Viena aišku, emocija – turgaus teatras – labai panaši. Ne man vienam gaila andainykščio turgaus (Vilniuje – Halės ar Kalvarijų). Po dengtu stogu jis jau seniai tapo kone parodine institucine erdve, primenančia šaltas, nepykit, kartais morgu atsiduodančias Vilniaus Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodų sales. Suprantama, šiuolaikiška, patogu, lengviau kontroliuojama. Išvaloma, sutvarkoma, pristatoma. Efektinga, greita, nors ir ne liaudžiai.

Turgus turgum, o kaip emocijos, kurias atvirai / uždarai išreiškė visuomenė, buvo susijusios su valdžia, ideologija, bendrąja atmosfera? Žinoma, kad tiesiogiai. Pacituosiu Tomą Vaisetą: „Sovietmečio kasdienybę galėtume įvardinti kovos arena, kurioje grūmėsi ideologijos peršama „tikresnė tikrovė“ (H. Arendt terminas) ir kasdienybės „aukščiausia tikrovė“ (P. L. Bergerio ir Th. Luckmanno terminas).“ Čia noriu kryptelti ne tiek į skonių ar prigimties kaitą bei reakcijas, kiek į emocingojo ar emociškojo laiko žymes viešojo ir uždarojo gyvenimo paradigmoje.

Ar kaukių dabar daugiau nei tuomet? Kaukių, kurios priversdavo keistis tiek, kad iš žmogaus likdavo tik mechaninis epochos pilietis. Tą iki šiol puikiai atspindi kasmetiniai gegužės devintosios paradai Maskvoje – dar išlikę II pasaulinio karo veteranai, kuriems šitiek metų vietoje smegenų tebeburzgia tanketės, Reichstago link rėplioja išsiskėtę tankai, neslūgsta neapykanta (iš dalies suprantama dėl iliuziškai prarasto prabėgusio laiko) ir pulsuoja vidinės didybės, tariamos vienybės su utopine sovietine liaudimi likučiai. Ar po kaukėmis įmanu išsaugoti autentiškumą?

Perkūnsargiai, Ezopo kalba, draudimai. Perspėjimai, protokolai, smerkimai. Įrašai charakteristikose, svarstymai susirinkimuose, įmantrūs linčiavimo būdai. Čia apie anuomet. O kiek kitokių, bet disciplinos prasme panašių dabar? Iškrypusių (taip, norėčiau panaudoti būtent šį žodį) draudimų, negatyvizmų, tariamų „šviesos ir tiesos“ reglamentų. Neteisingų, apgailėtinų. Pavyzdžių? Prašom. Edukacinis: mokykloje negali paliesti vaiko jį paskatindamas. Estetiniai: vaikiškose knygose šiukštu negalima vaizduoti vyno butelio (netgi tuščio), vadovėliui piešiamas vyras negali būti ūsuotas, nes tai tiesioginė asociacija su pedofilais etc. Apie ES ribojimus tegul paporina ūkininkai.

Vienos Vilniaus pašonėje esančios vidurinės mokyklos, kur vyko mano literatūros vakaras, sodas buvo toli gražu ne be priekaištų: aukšta nešienauta žolė, kažkokie mediniai lentgaliai, šiukšlės – daugiausiai pernykščiai lapai, šakos, nors nieko stebėtinai masyvaus ar neįveikiamo. Sodas – nedidelis. Dvidešimt mitologinių (ar nemitologinių) nykštukų, dukart padarę žavius plié, apsisuktų per pusvalandį, ir obelims su kitais vaismedžiais beigi žmogiškosiom būtybėm tiesiog kitaip nušvistų dangus.