Andrius Pulkauninkas

Antakalnio purvas

Pagrindinis Andriaus Pulkauninko romano „Antakalnio purvas“ herojus Andrius – iš pirmo žvilgsnio tipiškas postsovietinis vaikinas, išsiskiriantis stipriomis maištininko savybėmis, pesimistine pasaulėžiūra bei ironišku požiūriu į gyvenimą. Jis keliauja po tamsiąją Antakalnio ir viso Vilniaus pusę, suvokdamas savo vietą pasaulyje, įtvirtindamas nuostatas bei įgaudamas vertybes, kurios toli gražu ne tokios, kokias jam skiepijo tėvai, kintanti valstybinė sistema ir nenuspėjamai greita sampratų raida. Kūrinyje susipina dvi to paties personažo istorijos linijos: viena panaši į dienoraštį, prasidedantį Andriaus tėvo laidotuvėmis 1989 m., kita, sudaranti pagrindinę pasakojimo ašį, sukasi apie emigrantu tapusio pagrindinio veikėjo „gyvenimo džiaugsmus“ Danijoje.


Ištraukos iš knygos „Antakalnio purvas“

PYKTIS

„Tėvas padėjo šaukštąąą!!!“ Norėjau išrėkti, išstaugti, išvemti žodžius. Norėjau vienu metu ir šokinėti iš laimės, ir gėdytis šito jausmo. Gėdytis jausmo apskritai. Norėjau visiems pasakyti, kad jo nekenčiau visa širdimi ir kad vienintelis geras dalykas, kurį tėvas galėjo padaryti, ir buvo – užversti pačiūžas.
Pasaulis sustojo šios didžios akimirkos momente. Sustingo privalomą erekcijos laiką ir suglebo, kaip suglemba kiekvienas rimtesnis daiktas, paliestas laiko. Aš triumfavau. Aš šokinėjau iš laimės. Tėvo mirtis buvo ne tik jo kūno mirtis. Tai reiškė, kad daugiau jokių parodomųjų gėdos performansų kieme, kai jis atsegtu klynu, atsilapojusia striuke, nevykusiai susikaupęs mėgindavo įveikti tą nedidelį atstumą, skiriantį Grybo g. 41 namo demarkacinę liniją nuo įėjimo į mūsų laiptinę. Ir jokios kaltės, žvelgiant kiemo draugams į akis, kuriose atsispindėjo jų mintys: „Ačiū Dievui, tai ne mano tėvas“, arba: „Pareina tavo tėvas – alkoholikas.“ Mane tiesiog sutraukdavo tas gėdos bei nevilties jausmas, kai aplinkybės stipresnės, nei galimybės ką nors pakeisti. Įtraukdavau galvą į pečius ir įsivaizduodavau esąs nematomas.
Paskutinė tėvo sužaista gyvenimo partija baigėsi dėžėje. Kaip sakoma, sygral v jaščik. Ir šitai geriausia, ką jis galėjo padaryti. Mano vidinis žvėris rėkė: „Tai nuostabiausia akimirka mano gyvenime!“ Galima sakyti, tai buvo daug geriau nei lietus po ilgo ir varginančio debesų tvenkimosi, kada ore susikaupia nematomos elektros perteklius, niekaip negalintis driokstelėti žemėn su visa savo perkūniškąja rūstybe. Bliaaaat, koks palengvėjimas, koks atsipalaidavimas! Tiesiog štilis jūroje po klaikios audros.

***
Atsidaro kambario durys. Mama su nenusakoma veido išraiška – kažkas tarp gailesčio ir nuovargio. Jos liūdnos sutrikusios akys bėgioja po kambarį, ji suka žvilgsnį, matyt, tikėdamasi atitolinti tiesos momentą, tarsi mirties konstatavimas patvirtintų mirties faktą. Kadras tęsiasi be galo ilgai. Per ilga pauzė.
– Tėvas morge, tavo tėvas morge, – apsisuka ir išeina. Durys užsidaro. Atmosfera tarsi nevykusioje pirmakursio režisieriaus pjesėje.
Kas tas morgas? Mentūra? Ligoninė? Trezvilka? Nesuvedu galų. Pasigarsinu muziką. Bliksas kala „Tansdebil“. Atsistoju prieš veidrodį ir matau – stovi tikras tansdebilas. Visiškai sumišę jausmai: man gėda, kad džiaugiuosi, ir tuo pat metu labai skauda, jog nejaučiu to, ką turėčiau jausti pagal artimojo mirties scenarijų. Galva kaip tarybinis virdulys, negalintis išsijungti: garai veržiasi pro burną, bet temperatūra nemažėja, atšoka emalis, tačiau kaitinimo elementas toliau kaitina ne jau seniai išgaravusį vandenį, o pritvinkusį orą, elektros kištukas lydosi, galų gale dingsta elektra. Skausmas, vienišumas ir neviltis.
Vėl atsidaro durys.
– Gal gali išreikšti nors kiek pagarbos?! Tavo tėvas negyvas!
Negyvas, nustipęs, nuvėsęs ir nuaušęs… Nelabai tikiu, kad jį įmanoma nudaigoti. Negaliu susitaikyti su pačiu mirties faktu. Visą gyvenimą tėvas buvo toks nesudaužomas kaip bronzinis Feliksas, nepaskandinamas kaip kreiseris „Aurora“, net tada, kai nuo vežimo su šienu nukrito arkliui po kojomis (atsikėlė ir krovė šieną toliau), net tada, kai šiferio lakšto briauna gavo per galvą (tik nusipurtė asbesto dulkes ir toliau dalyvavo daržinės stogo dengime). Gal jį kažkokiu būdu dar atkočios? Aišku, kad atkočios! Ar pirmas kartas, kai įvyksta kokia nevykusi drama. Gal tik infarktas ar laikinas sisteminis gedimas. Jis užsilenkė, bet prisikels, susikaups ir prisikels, pabus ir vėl terorizuos pasaulį. Jam pastatys lašinę ar įmontuos kokį širdies stimuliatorių ir vsio – vėl į klumpes. Galvoje sušmėžuoja Smalkės eilėraštis „Lūžo žiogas – aforizmai“:

Tironas mirė – tegyvuoja tironas!
Atvažiavo baisiai mielas cirkas,
Klounai nusiėmė kaukes,
Pasirodo, jie irgi žmonės.

„Tėvas tuoj bus maistas kirmėlėms“, – galvoje susiguli mintis. Jo tikrai nebėra. Jis jau tikrai lavonas. Kol kas morge, atšalęs ir glitus, balto vaško veidu, plastmasinėmis lūpomis, suglamžyto tualetinio popieriaus antakiais, mėlynais paakiais ir dar velniažin kuo. Nesu buvęs morge.

***
Rūškanos marmūzės. Motina, sugižusio pieno išraiška, sesuo, nesuprantanti, kas nutiko. Jai tik šešeri. Paverkė, kad „tėvelis numirė“, tačiau mirtis, kaip žodis, kol kas per didelis jos mažai galvelei. Toliau žaidžia su savo lėlėmis, piešia ant kartoninių namų ir kerpa pliušinius meškučius. Ji dar nevaldo suaugusiųjų liūdesio žaidimo, negeba apsimesti, pamiršta. Ir tai gerai – kam tokiam mažam padarėliui tokios pasaulinio masto problemos, kam „Juodojo kaspino diena“, eglišakių podiumas ir vainikų pa­roda. Nos habebit humus. Kaimynai, lendantys su savo užuojautomis, vasario šaltis amžino rudens karalystėje. „Metalinės antys skrenda pro mano langus ir pasilieka amžinas ruduo.“ Nors jie tai vadina atodrėkiu. Sušiktas ritualų paisymas. Garantuoju, kad visi tyliai galvoja, jog tai, kas nutiko, yra geriausia. Juk mirtis – išsivadavimas nuo kančių. Numiręs žmogus tik atlaisvina vietą kitiems.
Aš pradėjau mirti tada, kai išlindau iš motinos pilvo, kai išrėkiau savo pirmąjį klyksmą, kai netvirtais plaučiais išspaudžiau pirmąją anglies dvideginio porciją. Dabar toliau valkioju lavoną, o kadaverinu ir putrescinu nuodiju gyvenimą sau ir kitiems, pats nuodydamasis aplinkinių išskyromis ir išskirdamas savąsias. Tarsi akvariumas, kurio vandenyje žuvys plaukioja ir į kurį pačios šika, geria tą vandenį ir vėl šika. O tėvas pabaigė savo balių, išslydo pro gyvenimo kloaką, taisyklingai žengdamas šaligat­vių plytelių viduriu, nenukirtinėdamas kampų per žolynus. Nebesistenk, tėvai, atsirišk kaklaraištį, atsisek viršutinę sagą. Atsipalaiduok. Jau viskas baigta. Jau viskas. Pabaiga.

***
Tėvas užvertė paskutinį puslapį be ypatingų ceremonijų. Niekas nematė kada, neužfiksavo tikslios mirties akimirkos, neištarė paskutiniojo „sudie“. Jis tiesiog pamėlo ir ataušo. Išsijungė, ir viso gero. Trenksmo pojūtį sukėlė tik jo asmenybės sekėjai bei kiti prieteliai. Universiteto morgu vadinama salė, pritvinkusi salsvai šleikštaus gėlių ir eglišakių kvapo, senelis ir močiutė, dar labiau susirietę, pasenę nuo netikėtos kančios, kartkartėmis išnyrančios giminės su ta pačia maldele – „Ach, koks jaunas, kaip neteisinga ir kaip ne laiku“, graudulingas „Dead can dance“ stiliaus fonas.
Tėvas drybso savo išpuoštame mediniame „makintoše“, jam groja muzika, kurios jis negirdi, rožančius, įspraustas į užkietėjusio komunisto rankas, vien nuo paties fakto jau turėjo delnuose išdeginti skyles. Tačiau rankos stipriai supančiotos religinių karolių, kad tik velionis nesugalvotų netikėtai pasprukti pas Marksą ar pas Če Gevarą. Nervinis drebulys po kiekvienos užuojautos ir taupi ašara po nulaižytos kietaskūrių krokodilų reakcijos – niūrios, kankinančios ir tokios perdėtai nenuoširdžios. Stoviu kaip koks antro plano veikėjas, pamiršęs savo tekstą, nors jau turbūt penkiasdešimtas dublis, po velnių.
Suprantu, kad tai, ką matau, yra privaloma. Ir rožančius, ir pagrindinis aktorius mėlynu veidu, padažytu kūno spalvos grimu, papudruotas, pasirengęs mirties bučiniui. O mes aplink – tik neaiškūs šios scenos atlikėjai, lydintys anapus. Kaip kokie keltininkai-nevykėliai, naujokai, nesuprantantys, kaip čia dabar per tą Stiksą persigabenus sėkmingai. Atlikėjai, lydintys tą, kuris visus tikino Dievu netikįs, sakė, kad kristi mūšyje yra garbinga, kad tik pirmyn, tik veidu į priešą, kad ne su strėle nugaroje, o bent jau ant skydo kruvinomis dantenomis.
Atėjo vakaras. Energija išseko, bet tvarka yra tvarka, nors gerbėjai ir išsiskirstė, „Dead can dance“ pritilo, vaikus išvežė miegoti. Prie eglišakių ir gėlių kvapo prisidėjo kavos bei nuovargio aromatas, su kiekviena tvinkčiojančia minute švininiu tinklu spaudęs prie kėdžių, migdęs ir alinęs. „Morgo“ skliautai leidosi ant žmonių galvų, jos sviro, neatlaikydamos slogios atmosferos, kaip kad į ilgą ir kankinančią naktį svyra pirmųjų šalnų pakąsti rudeniniai žiedai.
Staiga visą gelžbetonį perskrodė sodrus knarkimas. Gedintieji net šoktelėjo savo vietose iš paskutinių likusių jėgų ir prapliupo juoktis. Juokas spontaniškas ir nevaldomas, sumišęs su gėda. Žvengiu per tėvo laidotuves! Tačiau sustoti nėra jėgų – visa įtampa veržiasi per balso stygas, braška per siūles ir virpa kaip vienintelis liudijimas, kad mūsų gyslose vis dar teka kraujas, teka gyvybė. Po to, žinoma, paaiškėjo, kas užknarkė. Močiutė. Nualinto dienos įvykių kūno reakcija. Net pati šoktelėjo ir nustėrusi sužiuro. Aš raičiausi, juoko priepuolio tąsomas, rimtos tetos prunkštė, o dėdės santūriai dangstėsi akis ir veidus, bet vis dar vitališkai kikendami į alkūnių linkius. Nuo juoko braškėjo šimtametės universiteto sienos. Tą akimirką gedulas virto trumpu farsu. Kai juokas nurimo, pasijutau dar labiau išsekęs, o mintyse ėmė suktis vienintelė paguodžianti mintis – mes vis dar gyvi.
Kitą dieną vėl viskas pagal scenarijų: šalto lavono bučiavimas paskutinį kartą atsisveikinant, pozavimas, pasvirus prie nabašniko nuvargusiu ir iškankintu veidu, karsto nešimas greta kitų trijų giminaičių per universiteto kiemą, kuriame, be kita ko, susirinko ir iškilmingai nusiteikusi milžiniška minia.
Nešiau karstą. Rankos ėmė drebėti, akyse pajuodavo ir staiga kluptelėjau. Teko mane pakeisti. Šiandien galėjau tik eiti, o žiūrėti, kur einu, nepajėgiau. Man buvo šešiolika. Dar vaikas, su ką tik prasikalusiais gyvaplaukiais ant smakro ir po nosimi. Vaikas, skęstantis per dideliame juodo gedulo kostiumo rėme. Vaikas, kuris šią akimirką atsisveikino ne tik su tėvu, bet ir su vaikyste, ir dabar bus priverstas tapti vyru bei jungo nešėju, nes jo tėvą Charonas tiesiog akyse nusitempė per Stiksą, prieš tai kaulėta ranka pareikalavęs užmokesčio. Kuo galėjau jam sumokėti? Apiplyšusiais savo batais?
Nesibaigianti mirties trasa tęsėsi iki Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kur mūsų laukė dar vienas veidmainystės šou. Teko išklausyti kunigo performansą apie amžinosios medžioklės plotus. Kokie dar plotai ortodoksinio ateisto lavono akivaizdoje? Kodylo dūmai. Poezija. Tėvo laidotuvės tapo didingu aukojimu. Liūdnai nusišiepiau: „Kažin, kas buvo didingiau – ar jo gyvenimas, ar mirtis.“ Mane slėgė ši puošni beprasmybė.

Žymos: