2022-ųjų gruodžio 12-ąją, būdamas 85-erių, Anapilin iškeliavo vienas įdomiausių mūsų meto kino muzikos kompozitorių Angelo’as Badalamentis. Tą pačią dieną jo draugas ir kolega režisierius Davidas Lynchas savo „YouTube“ kanalo vaizdo įraše kreipėsi į gerbėjus: „Today – no music“ („Šiandien – jokios muzikos“).

Amerikiečių kompozitorius sukūrė daugiau nei 50 garso takelių įvairiems filmams bei serialams, visgi giliausios ir įsimintiniausios jo melodijos gimė bendradarbiaujant būtent su avangardinio kino karaliumi D. Lynchu. Kai kurie maestro motyvai ne tik tobulai įgarsino jo filmus, bet ir tapo muzikos klasika.

Mano pažintis su Badalamenčiu buvo šiek tiek makabriška. Kaip ir daugelis kino aistruolių, paslaptingai grėsmingą kompozitoriaus muziką pirmą kartą išgirdau kultiniame seriale „Tvin Pykso miestelis“ (Twin Peaks). Jam pasirodžius 1990-ųjų pradžioje, buvau šešerių. Pamenu, kaip kartą savaitėje tėvai per televizorių žiūrėdavo „Tvin Pyksą“, kiekvieną seriją. Man, žinoma, neleido – serialas transliuotas vėlai, o jo turinys netiko mažamečiui. Visgi girdėdavau iš už sienos tyliai skambančią keistą ir svajingą muziką, kuri baugino, tačiau taip pat – stipriai traukė. Kartais ant pirštų galiukų prisėlinęs prie durų pro plyšį stengdavausi įžvelgti, kas vyksta ekrane. Nors serialo nebuvau matęs, nežinojau, apie ką jis, muzikiniai „Tvin Pykso“ motyvai vaikystėje nuolat sukosi mintyse. Tik gerokai vėliau, jau studijų laikais, su didžiausiu malonumu pagaliau peržiūrėjau visą šią istoriją.

Kino aistruoliai ir melomanai gedi – per pastaruosius metus pasaulis neteko dviejų svarbiausių senosios mokyklos kino kompozitorių – A. Badalamenčio ir legendinio Ennio’aus Morricone’ės, mirusio 2020-aisiais. Įdomu pastebėti, kad abu kūrėjai buvo tikri virtuozai, tačiau jų išsilavinimas – visiškai skirtingas. Italas E. Morricone’ė garsėjo kaip klasikinės muzikos aistruolis – ją studijavo Romos Šv. Cecilijos konservatorijoje, vėliau tapo orkestro dirigentu, o štai Badalamentis gimė ir augo Niujorke, italų kilmės džiazo muzikantų šeimoje – jo tėvo pusbrolis Vinnie’is Badale’as buvo garsus džiazo trimitininkas, Benny’io Goodmano ir Harry’io Jameso ansamblių narys. Aštuonerių Angelo’as pradėjo groti fortepijonu, o paūgėjęs įstojo į Manhatano muzikos mokyklą, kurioje vasaros atostogų metu gyvai akompanuodavo įvairių komikų, balerinų bei dainininkų pasirodymuose. Vėliau, ėmęs kurti ir aranžuoti dainas popmuzikos atlikėjams, netrukus sutiko garso inžinierių-eksperimentatorių prancūzą Jeaną-Jacques’ą Perrey, jauną kompozitorių supažindinusį su elektronine klaviatūra. Šis muzikos instrumentas Badalamenčiui padarė didžiulį įspūdį – beveik visus savo įsimintiniausius kūrinius amerikietis parašė pasitelkęs būtent jį.

Aštuntajame dešimtmetyje Angelo’as žengė pirmuosius žingsnius kino pasaulyje – ėmėsi garso takelių ne itin žymiems filmams „Gordono karas“ (Gordon’s War, 1973, rež. Ossie’is Davisas) bei „Įstatymas ir netvarka“ (Law and Disorder, 1974, rež. Ivanas Passeris). Tai buvo ypač taikliai tuometinę juostų nuotaiką, vaizdus atspindėjusios kompozicijos.

Esminis lūžis Badalamenčio karjeroje – bendradarbiavimas su D. Lynchu. Viskas prasidėjo mistinės dramos „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet, 1986) filmavimo aikštelėje. Režisierius buvo sugalvojęs sceną, kurioje pagrindinio vaidmens atlikėja Isabella Rossellini naktiniame klube turėjo sudainuoti garsiąją Bobby’io Vintono dainą „Blue Velvet“. Kadangi aktorei stigo tokios patirties, jai pagelbėti buvo pasamdytas A. Badalamentis, treniravęs artistę kuo geriau susitvarkyti su vokaline partija. Kompozitorius ne tik mokė Isabellą dainuoti, bet ir meistriškai peraranžavo Vintono dainą – linksmą ir nuotaikingą popmuzikos kūrinį pavertė dekadentiniu fortepijono bliuzu. Išgirdęs rezultatą Lynchas liko taip giliai sužavėtas maestro profesionalumu bei jo darbo elegancija, kad patikėjo Badalamenčiui visą filmo garso takelį. Šis sugalvojo stulbinantį juostos įgarsinimą, kuriame susipina įtampos kupinos postmodernistinės orkestruotės, disonansiniai pučiamieji ir kiti niūrūs efektai, puikiai atliepiantys groteskiškus „Mėlyno aksomo“ nuotaikų svyravimus bei staigius atmosferos pokyčius. Kompozitoriaus muzika sukūrė papildomą kinematografinio pasakojimo sluoksnį. Slogus, nestandartinis skambesys filmui suteikė keistos, grėsmingos paslapties aurą. Badalamentis ne kartą yra tvirtinęs, kad jį inspiravo tamsios emocijos. Viename interviu jis pasakojo: „Kai jaunystėje eidavau į kiną, mane labiausiai traukdavo noir žanro filmai [Holivudo kriminalinės dramos, pasižymėjusios ribotu apšvietimu, ryškiais šviesotamsos kontrastais, šešėliais – S. J.]. Tuose filmuose buvo kažkas labai tamsaus ir slegiančio – tai įstrigo giliai manyje ir stipriai įkvėpė.“